90 metų atšventusi moteris prisiminė, kokia Šilutė buvo prieš 65 metus

Ilgaamze90-metė šilutiškė Regina Žalgevičienė kuria eiles, dainuoja, piešia, siuvinėjo kryželiu, o jei sveikata leistų, tai dar ir šoktų. Kūrybos giją savyje moteris atrado išėjusi į pensiją. Prieš tai 45 metus Regina dirbo banke – skaičiavo pinigus.

Šiandien moters kasdienybę nuskaidrina vaikai, anūkai. „Be jų meilės ir rūpesčio neegzistuočiau“, – šypsosi Regina.

Gražų jubiliejų, kartu su šeima ji švęs šeštadienį, o tikrąją gimtadienio dieną – vasario 26-ąją pasveikino rajono savivaldybės ir seniūnijos atstovai.

Gyvenimas be mamos

Regina gimė Kaune, bet laikinojoje sostinėje neilgai gyveno, nes tėvai persikėlė į Panevėžį. Šiame mieste praėjo jos vaikystė, jaunystė. Mergaitė dar buvo visai maža, kai ją paliko mama. „Mamos nepažinau nuo kūdikystės. Nežinojau, kaip ji atrodo, neturėjau net jos nuotraukos. Taip jau būna gyvenime, kad išsiskiria žmonių keliai“, – sako ji.
Jau būdama 30 metų ji gavo laišką nuo mamos, bandė bendrauti, bet tas bendravimas buvo šaltas. „Aš jai svetima buvau, kaip ir ji man. Nepažinojau ir nežinojau“, – neslepia ilgaamžė.

Reginą užaugino tėčio mama, kurią ji vadino „babunyte“. Gyveno juodvi Panevėžyje. Tėtis išvažiavo į Šiaulius, bet vaikystėje Regina jį dažnai aplankydavo.

Ryšys su tėčiu buvo labai stiprus, palikęs daug atsiminimų. Kartą vaikystėje Kaune, per ledonešį tėtis ją dar spėjo pernešti per tiltą, kai tiltą pasiglemžė Nemune iškilę ledai.

Dar ir dabar Regina negali suvaldyti ašarų prisimindama, kad tėtį karo metais Kauno IX forte sušaudė naciai. Tuomet jai buvo 12 metų. Kalbėdama apie karo metus, moteris sakė, kad baisumų tiek nematė, kiek baimės turėjo. Per bombardavimus tekdavo bėgti iš namų. „Laimė, kad gyvenome Panevėžyje. Šiaulius visai sumalė“, – prisimena ji.

Gyvenimas pokario metais nebuvo lengvas, vis siuntė naujų išbandymų. Būdama 16 metų Regina užsikrėtė šiltine. Tąkart jos gyvybę išgelbėjo vienuolės.

Išvažiavo į ožkų kraštą

Regina labai stengėsi mokytis, norėjo daug ką sužinoti. Būdama aktyvi šoko tautinius šokius.

Pasimokiusi mokykloje, ji baigė kursus, vėliau gavo pasiūlymą dirbti banke. Kursų metu 17-metei Reginai leido rinktis rajoną, kuriame ji norėtų įsidarbinti. Mergina pasirinko arčiausiai Panevėžio esančią Ramygalą. Vėliau ji sužinojo, kad šis regionas garsėjo, kaip ožkų kraštas – „biedniausias“ rajonas.

Šiame mažame miestelyje ji sutiko savo pirmąją meilę ir būsimą vyrą Kazimierą. Jis buvo taip pat panevėžietis, kurį tuometinė valdžia paskyrė Ramygalos taupomosios kasos vedėju. Jis tapo Reginos viršininku.

„Aš jau dirbau ilgesnį laiką, žinojau visus miestelio taupomosios kasos reikalus, o jis nieko, tad vis kreipėsi į mane. Bendravimas darbo reikalais mus ir suvedė“, – prisimena moteris.

Pora susituokė 1952 m., po metų gimė sūnus Algimantas. Vėliau pora sulaukė Rimučio (jis išgyveno tik 3 mėnesius), Aušros, ir galiausiai pagranduko Rolando.

Sužavėjo Šilutė

1955-aisiais Regina ir Kazimieras atsikraustė į Šilutę. Apsukraus vyro dėka jie gavo butą miesto centre, netoli dabartinio policijos komisariato. Šilutė pasirodė daug gražesnė ir didesnė negu Ramygala.

„Išvažiavome žiemą, Ramygaloje buvo nemažai sniego ir šaltukas gnybo. Važiuojant link Šilutės, sniegas tirpo, kol jo neliko nė kvapo. Šilutėje buvo pavasaris. Ir nors Lietuva nedidelė, klimatas skyrėsi“, – pirmąjį įspūdį apie pokario Šilutę prisimena Regina.

Vokiškos architektūros miestas ją žavėjo mūriniais pastatais centrinėje gatvėje, taip pat žaluma, medžiais apsodintais vieškeliais, gyvatvorėmis viduryje šaligatvio. Šeima dažnai išeidavo pasivaikščioti į parką, kur žydėjo gėlynai. Miesto gatvės buvo švarios, visur vyravo tvarka.

Šilutėje Reginos ir Kazimiero darbovietės išsiskyrė, moteris dirbo valstybiniame banke, finansininke. „Reikėjo skaičiukais skaičiuoti, ranka rašyti, nes nebuvo skaičiavimo mašinėlių“, – pamena ji.

Išėjusi į pensiją pradėjo kurti

Nuo jaunystės Regina mylėjo teatrą, operetes, ją žavėjo scenos dekoracijos, kostiumai. Visą gyvenimą ji mėgo dainuoti, šokti.

Išėjusi į pensiją Regina pradėjo groti sintezatoriumi – „jonika“, kurti eiles, piešti. Kol sveikata leido, dainavo chore „Pamario aidas“.

Savo archyve moteris turi apie 600 pačios nutapytų piešinių. „Kiek mano darbo įdėta, kiek valandų praleista“, – sakė ilgaamžė, vartydama piešinių aplanką.

Reginos eilės kalba apie tai, kaip surasti laimę, kaip išpildyti svajones. Anot jos, svarbiausia svajonėmis tikėti, nešiotis jas širdyje, ir trokštamas dalykas išsipildys.

Piešia Regina ir dabar, o artimuosius ir svečius pradžiugina savo kūrybos dainomis, eilėmis.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.