„Gyvenimas buvo paprastas – kartais linksmas, kartais liūdnas. Karo metu buvo ir labai sunku. Buvo visokių dienų. Tačiau viskas praėjo, ir štai dabar aš sėdžiu priešais jus, sulaukusi tokio gražaus amžiaus“, – išmintimi dalijasi gruodį 95-erių metų jubiliejų atšventusi Elena Norkienė.
Prieš Kalėdas su gražiu jubiliejumi Eleną pasveikinti atvyko Šilutės rajono valdžios atstovai – vicemeras Algis Bekeris, Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus, Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis.
Kad ilgaamžės gyvenimas buvo nuspalvintas ir tamsiomis, ir šviesiomis spalvomis, įsitikinome ir patys, kai klausėmės jos atsiminimų. Elena pasakojo apie nelengvą vaikystę, kuomet į mokyklą žiemos metu eidavo 6 kilometrus, įsispyrusi į klumpes. Karo metu ji išgyveno skaudžią netektį – palaidojo pirmagimę dukrelę. Vėliau, jau dirbant kasininke, keičiantis valiutai, jai teko pilną karutį pinigų iš banko parsivežti ir pervargus vienai pardavėjai 1000 rublių per daug atiduoti. Elena ligšiol meldžiasi už tą moterį, kuri kitą dieną jai pinigus gražino.
Anksti išmoko skaityti
Elena gimė Jomantų kaime, tuometiniame Švėkšnos valsčiuje. Mama jai pasakojo, kad ji gimė gruodžio 17-osios naktį, 23.30 val. Kai išaušo rytas, tėtis iškart sėdo ant arklio ir kuo greičiau išjojo užregistruoti naujagimės dukrelės. Taigi dokumentuose įrašyta, kad Elena gimusi 18 dieną, nes kūdikius tais laikais užregistruodavo tą dieną, kada tėvai apie tai pranešdavo patys.
„O juk vistiek – ar septyniolikta, ar aštuoniolikta diena“, – dabar šypteli senolė.
Elena buvo trečias vaikas šeimoje, o išviso augo penkiese. Viena jos sesuo mirė būdama 19-os, kitas broliukas – pusės metų. „Buvo tokie laikai, nei jokių dyvų nebuvo, jei vakas mirė mažas“, – atsiduso senolė.
Kai Elena buvo maža, sunkūs laikai buvo. Jos žodžiais sakant, visi su „klumpukais mediniais“ vaikščiojo. Mergaitė buvo labai gabi – nusižiūrėjusi nuo vyresnės sesers, būdama vos 4 metukų, išmoko skaityti.
„Kai į namus įeidavo garbingas svečias, tėvai man paduodavo kokią knygą paskaityti, ir aš skaičiau, kaip žirnius bėriau“, –
prisimena senolė.
Vėliau mergaitė pradėjo lankyti mokyklą, kuri buvo Švėkšnoje, už 6 kilometrų nuo Jomantų. Elena labai pavargdavo eiti tokį atstumą, o netrukus jai atsirado sveikatos problemų, ir tėvai nebeleido mergaitės į mokyklą. Tačiau, kai mokykla atsirado jų kaime, Elena mokslus tęsė toliau.
Ilgaamžė prisimena, kad einant į mokyklą, reikėdavo pereiti upelį, ant kurio būdavo padėtas rąstas. „Eisi, nusprūsi, klumpes pilnas vandens prisisemsi. Visaip buvo, bet vaikams viskas yra gerai, įdomu: būdavo išsikrapšei sniegus, įsispyrei ir eini toliau“, – šypsosi moteris.
Ir nors mokytis Elenai sekėsi, vėliau tėvai nusprendė jos į mokyklą nebeleisti. „Tėvas sakė, kas iš tos bobos mokslo, sugebėsi vaikų vystyklus ir be mokslo plauti“,- atsimena ilgaamžė.
Nelengvi karo metai
Būdama 20-ies metų Elena ištekėjo už Antano, kuris į Klaipėdos kraštą buvo parvažiavęs iš Aukštaitijos. Jis padėdavo darbuotis Elenos tėvui, tad taip jie ir susipažino, o vėliau susituokė.
Skaudu senolei prisiminti, kad jos pirmagimė dukrytė mirė dar visai maža. „Buvo karas, nuvažiavo daktaro. Daktarą vokiečiai buvo išvežę į frontą. Sakė, kad Kaune yra daktaras, bet kur jau benuvažiuosi su arkliais į Kauną. Rytmetį numirė mano pirmoji duktė“, – pasakojo Elena.
Vėliau jai ir Antanui gimė dar trys sūnūs Tadas, Juozas ir Antanas, dar vėliau – Lidija ir Romualdas.
Elena prisimena, kaip karo metais išsiuntė sūnus parnešti duonos. Tuomet duonos duodavo vieną forminį kepaliuką šeimai, tačiau moteris išiuntė du vaikus, galvodama, kad jie abu parsineš po kepalėlį. „Vaikai yra vaikai: nors ir stovėjo skirtingose eilėse, pasišnekėjo. Kaimynai suprato, kad jie yra iš vienos šeimos, ir negavo papildomo kepaliuko. O kol parėjo namo, tai ir to paties pusę suvalgė“, – prisimena moteris.
Iš valytojos – į skyriaus vedėją
Kai šeima parvažiavo gyventi į Šilutę, Elena įsidarbino sarge – naktimis saugojo parduotuves, kad vagys neišplėštų. Vėliau parduotuvėje įsidarbino valytoja. Netrukus darbščią ir sąžiningą moterį pastebėjo kooperatyvo pirmininkas ir pasiūlė jai pardavėjos darbą. Ji žinoma norėjo, tačiau pries tai dar turėjo pusmetį pasimokyti šio amato. Taip pusę metų vakarais ji valydavo parduotuvę, o dienomis prie prekystalio mokydavosi.
„Išmokau su tais barškaliukais skaičiuoti“, – sako pardavėja, o vėliau ir skyriaus vedėja tapusi moteris.
Paskui Elenai teko pavaduoti kooperatyvo kasininkę. Tuo metu – 1961-aisiais keitėsi pinigai. Elenos užduotis buvo senuosius pinigus iškeisti banke ir visoms rajone esančioms kooperatyvo parduotuvėms pirmą naujųjų metų dieną išduoti naujus pinigus. Ji prisimena, kad pinigus susikrovė į tris lagaminus ir nuėjo į banką. O kai valiutą iškeitė į naują, buvo tokia didžiulė krūva pinigų, kad pakelti nepajėgė.
Tuomet ji išsikvietė vyrą, kad su karučiu padėtų pargabenti pinigus. Iki pat 1 val. nakties Elena skaičiavo pinigus, nebuvo kada nei pavalgyti, nei pamiegoti. Tuomet ji labai pervargo ir padarė didžiulę klaidą, dėl kurios, jos žodžiais sakant, būtų pražuvusi ir greičiausiai į kalėjimą papuolusi: vienai pardavėjai visu 1000 naujų rublių per daug atidavė.
Tačiau ši kitą dieną atnešė tuos pinigus.
„Ir šiandien meldžiuosi už ją“, – ir dabar, atsimindama kilnų poelgį, graudinasi senolė.
Tuo tarpu Elenos vyras 26 metus išdirbo Šilutės baldų kombinate.
Dukra aplanko kasdien
Su Antanu Elena išgyveno 44 metus. Kai jis mirė, ji išvažiavo į Telšius pas brolį, kuris buvo kunigas. Septynerius metus Elena jam padėjo – gamino valgyti, skalbė.
Telšiuose ji sutiko ir antrąjį savo vyrą, kuris taipogi jau miręs.
Elenos kaimynė kartais juokauja, kad senolei reiktų kavalieriaus. O ilgaamžė jai atkerta, kad būtų pats laikas ženytis, tik kad neranda tokio, kuris būtų bent 30 metų už ją jaunesnis.
Juokas juokais, visgi ilgai plepėti su draugėmis ilgaamžė nemėgsta. Jai daug maloniau pabendrauti su dukra Lidija, kuri mamą aplanko kiekvieną rytą ir vakarą.
Už vyresniuosius brolius gerokai jaunesnė Lidija prisimena, kad vaikystėje visada žinojo savo pareigas, kad grįžusi iš mokyklos turės pasiruošti pamokas, o kai mamos neras namuose – ir indus išplauti.
„Mamos darbas buvo nuo 8 ryto iki 10-os vakaro, tai mes kieme augome. Parleki namo, duonos riekę į cukrų padažai, ir vėl laukan“, – pasakojo Lidija.
Beje, Lidija yra įdomios ir itin daug kruopštumo reikalaujančios profesijos atstovė – ji taiso laikrodžius.
