Daugybei vyresnės kartos šilutiškių, viso mūsų rajono ir Pagėgių savivaldybės gyventojų gerai pažįstamas ir gyvąja krašto legenda vadinamas pedagogas Marcelinas IGNATAVIČIUS ketvirtadienį atšventė 95-ąjį jubiliejų. Ilgametis pedagogas dirbo įvairiose rajono mokyklose, vadovavo Šilutės rajono Kultūros skyriui, bet neapsiribojo tik šia veikla. Vos praūžus karui iš sovietinės tremties jis padėjo sugrįžti daugiau nei 80-čiai dabar jau po visą šalį išsibarsčiusių žmonių, kurie ten buvo likę našlaičiais.
Už nuopelnus Lietuvai ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje 2007 m. Valstybės dienos proga Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus M.Ignatavičių apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
Štai tokią asmenybę liepos 23-ąją sveikino visas būrys savivaldybės, seniūnijos ir rajono pedagogų bendruomenės atstovų, artimųjų.
Stebina fenomenalia atmintimi
Sveikintojus sutikęs jubiliatas ir tądien stebino visus šypsena ir šmaikščia gaidele savo kalboje. Jis tikino buvęs „nusistatęs“ gyventi ligi 80-ties, o dabar manantis, jog jau gyvena kažkieno kito gyvenimą.
Cituodamas gerai žinomą dainą „Laiko nesustabdysi…“, jis sakė jau suprantantis, kad laiko tikrai nesustabdysi. Tą liudija ir iš gyvenimo vienas po kito išėję jau bene visi jo bendraamžiai, nes pavasarį mirė paskutinioji klasės draugė.
Ilgaamžis prisipažino artimųjų buvęs spaudžiamas, kad laukdamas svečių apsivilktų kostiumą, bet atitaręs, jog jis esąs namuose, tad kaip čia dabar tas kostiumas atrodytų…
M.Ignatavičius garsėja fenomenalia savo atmintimi, ja stebino ir jubiliejaus dieną. It iš gausybės rago, lyg visa būtų nutikę vakar, jis bėrė prieškarinių ir pokarinių įvykių datas ir jų dalyvių pavardes, net vykusių konferencijų laiką ir jose kalbėjusius žmones, svečius priversdamas iš nuostabos tik traukyti pečiais. „Tokios atminties galėtų pavydėti ne vienas jaunesnis“, – šnibždėjosi tie.
Sovietų vadukai ir meldėsi, ir žuvis minomis sprogdino
Nuo Raseinių krašto kilęs M.Ignatavičius gerai prisimena ir prieškario laiką, ir vėlesnius įvykius, kuomet Lietuva tapo Sovietų sąjungos dalimi. Ir jubiliejaus dieną jis papasakojo ne vieną tų laikų įvykį, apie kokius sovietmečiu nebuvo leista net prasižioti. Pavyzdžiui, kaip netikėtai pamatė ant kelių klūpantį ir poterius bekalbantį politbiuro inspektorių. Nepatikėjęs savo akimis ir pamanęs, jog sapnuoja, sako, tuomet net rankon sau žnybtelėjęs, bet pajutęs skausmą, supratęs: „Gyvas esu…“
Iš atminties iškilo ir sovietinės armijos vadukų žvejyba, naudojant… prieštankines minas, kuomet iš gelmių iškildavo ne tik tuntai smulkių žuvelių, bet ir 50 kg sveriantis šamas, ir kiti prisiminimai.
Neužsimiršo ir anuomet tokie įprasti Rusijos saugumo viršininkų nurodymai: „Tak dolžen rabotat sovietskij učitel“ („taip turi dirbti tarybinis mokytojas“).
Jaunystėje M.Ignatavičius mėgo vaidinti, nors svajonei tapti aktoriumi nebuvo lemta išsipildyti. Vokiečių okupacijos laiku jam teko dirbti Mokesčių inspekcijoje ir tuo darbu visai nesiskundė, mat pinigų tada visi turėjo, ir privalomus mokesčius sumokėdavo.
Sulaukęs sovietų valdžios nuėjo mokytojauti, nes mokytojų tuo metu neėmė į kariuomenę. Buvo paskirtas į Bliūdžių kaimą mokyti pradinukų.
„Aš per savo liežuvį Klaipėdos krašte atsidūriau“, – nieko neslėpdamas atviravo gimtuvininkas ir pasakojo, kaip kartą pamatė verkiantį vieną iš kolegų, Paklausęs, kas nutiko, išsiaiškino, kad tas gavęs paskyrimą į Pagėgius, o to labai nenorintis. „Dėl tokio nieko verki“, – išsitarė M.Ignatavičius, nes apie tą kraštą jau buvo girdėjęs. Prisiminė ir H.Zudermano „Kelionę į Tilžę“, vaizdingus tų vietų aprašymus, todėl pasisiūlė į Pagėgius vietoje kolegos važiuoti. Po kelių dienų ir išvyko.
Vėliau jam teko dirbti Pagėgių švietimo skyriaus inspektoriumi, be kita ko, dar ir pirmųjų vaikų darželių atidarymu rūpintis.
Iš Komijos į Lietuvą vežė našlaičius
Atskiro straipsnio būtų vertas tas M.Ignatavičiaus gyvenimo tarpsnis, kuriuo jis kelis kartus vyko į tolimą šiaurę, iš kur į Lietuvą gabeno po keliasdešimt ten našlaičiais likusių tremtinių vaikų.
Pirmą kartą į Komijos autonominę respubliką M.Ignatavičius išvyko 1946 metų gegužę. Kiekviena kelionė buvo kupina ir staigmenų, kurių ne visas maloniomis pavadinsi.
Tenykščių vaikų namų vadovai ne tik neprieštaravo, kad našlaičiai lietuviai keliautų namo, bet darė viską, kad tik kuo daugiau jų atiduotų. Mat tuomet vaikų namuose buvo daug našlaičių, kuriais nebuvo kam rūpintis. Kai kur vaikai net po kelis vienoje lovoje miegojo.
M.Ignatavičius prisimena, kad bent jau bado kelionėje jis su vaikais nekentė – pasak jo, žmonės jau buvo atsigavę po karo ir parduodavo maisto pravažiuojantiems.
Vėliau M.Ignatavičius dar kartą važiavo į tolimąją Komiją parvežti kitos našlaičių grupės.
Apie 1948-uosius M.Ignatavičius įsidarbino Vyžių kaimo mokykloje, netrukus buvo paskirtas neseniai atidarytos Juknaičių septynmetės mokyklos direktoriumi. Dar vėliau vadovavo Vyžių pradinei, dirbo Žemaičių Naumiestyje, o nuo 1952-ųjų – Šilutės 1-osios vidurinės mokyklos direktoriumi, rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, kuruojančiu švietimą ir sveikatos apsaugą, kitose pareigose.
Nuo 1970 m. iki 1980 metų M.Ignatavičius vadovavo Traksėdžių pagrindinei mokyklai, o lietuvių kalbą ir literatūrą čia dėstė ir išėjęs į pensiją.
Visus buvusius darbo kolektyvus jis šiltai prisiminė ir gimtadienio dieną, nepamiršdamas ir juose dirbant suvaidintų pjesių.
Ilgaamžiškumą „uždirbo“ indėlis į Šilutės gyvenimą
Šiandien jubiliatas gyvena vienas savo bute Laisvės alėjoje, jo vienintelė dukra Rūta įsikūrė uostamiestyje.
Jau daugiau nei 10-metį socialines paslaugas M.Ignatavičiui teikia socialinė darbuotoja Danutė Bruišienė. Sveikintojų būryje buvusi Socialinių paslaugų tarnybos vadovė Violeta Žymančienė jubiliatui dovanojo ilgai žydinčią gėlę artišoką ir linkėjo, kad ir jis būtų toks ilgaamžis kaip šio augalo žiedas.
Rajono meras Vytautas Laurinaitis, Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis ir Šilutės seniūno pavaduotojas Algirdas Ivanauskas pastebėjo, kad tikriausiai didžiulis jubiliato indėlis į Šilutės rajono žmonių gyvenimą ir „uždirbo“ jam tokį ilgą amžių.