Šv. Valentino vakarą į Šilutės F. Bajoraičio biblioteką rinkosi ne įsimylėjėliai ar romantikai, nešdami raudonas širdeles. Rinkosi tie, kam buvo smalsu pamatyti ką Šilutės krašto tautodailininkai nutapė, kokius vaizdus ir mintis į paveikslus perkėlė. Pakili nuotaika tvyrojo visą pavakarę ne tik žvelgiant į paveikslus, bet ir klausantis kalbėjusiųjų. Parodos atidarymą moderavo Tautodailininkų sąjungos, Žemaitijos skyriaus, Šilutės sekcijos pirmininkė Rūta Emigart Čiuželienė, muzikinį foną dovanojo Šilutės TAU vokalinis ansamblis.
Kiek turime laiko poezijai, dailei, muzikai, knygai? Ar tai ne beprasmis laiko švaistymas mūsų skubančiame vartotojiškame pasaulyje?
Tapyti? Taip, taip, tapyti! Tai visiškai nenaudingas užsiėmimas…. Jei jūsų galvoje sukasi tokia mintis, jums tiesiog būtina pradėti daryti kažką nenaudinga… Taip, tokia veikla absoliučiai netikėta. Tai impulsas smegenims pradėti mąstyti kitaip nei esame įpratę. Tai postūmis gyvenime priimti kitokius sprendimus. Jūs net nepastebėsite kada, bet kažkas tikrai pasikeis.
O jei kalbėtume apie tai, kaip tie paveikslai atsiranda… Įvairiai. Paveikslai ne sapnai ir gimsta truputį kitaip. Vieni gilinasi į kultūrinį palikimą (kaip Edmundas Armonas ar Saulius Šedys), analogijas su nūdiena (kaip Erikas Lorenčas), stebėdami menininkus, sekdami kryptis, tendencijas ar atrasdami kažką savito (kaip Rimantas Pilipavičius ir Vladislovas Gorbatovas). Rausiantis po visą šią medžiagą kiekvienas tautodailininkas bando rasti savo stilių ir nišą. Naują, gal dar nematytą. Kartais paveikslai tiesiog gimsta sąlytyje su natūra, gyvenimu, tomis akimirkomis, kurios yra šalia (kaip Violetos Astrauskienės tapyboje). Tapant labai sveika sąmonę pakeisti į nesąmonę (pasąmonę). Tiesiog pajusti laisvės skonį. Už tai juk nebaudžiama…
Visų keliai į tapybą skirtingi, bet apibendrinti galime: pasikeitimų troškimas, noras išbandyti save. Kažkam atrodys – anokie čia pasikeitimai? Patepliojimai. Ir kur dėti tokius paveikslus… Neskubėkime. Kaip sakoma – kiekvienam savas grybas. Vieni žavisi natūralizmu, kiti abstrakcijomis, trečius „veža“ koloritas.
Nesakykite, kad tapyba ne man, mokykloje gaudavau tik trejetus. Pradėkime nuo to, kad visi vaikai piešia, jie piešiniu išreiškia savo mintis. Stebint suaugusių piešimo pradžią – lygis labai panašus. Kodėl? Ogi neišlavintas kūrybingumas: suaugę ir ilgą laiką nepiešę, pradeda nuo to taško, kai paskutinį kartą padėjo teptuką…
Kurį laiką tapius ir iš galvos „išleidus“ visus sumanymus, dažniausiai prasideda pasikartojimai – temų, kolorito, kompozicijos. O jei prisirišama prie kažkokių mėgstamų spalvų, vadinasi, pats laikas prisijaukinti naujas, dar nebandytas. Tai vėl pasikeitimai, per geriausio spalvų sąskambio ieškojimą. Tokie jau sutvėrimai esame: visur ieškome SAVŲ: potyrių, spalvų, drobės dydžių, teptukų, kelių nueiti ir pareiti, kavinių, paplūdimių… Bet kaip dažnai reikia keisti maršrutą, kad pastebėtum naują pastatą? Vieni žmonės visada ieško kažko nauja, kiti linkę pasitenkinti jau atrastais dalykais. Pirmiesiems reikėtų nebėgti paknopstom per gyvenimą, o antriesiems – iškišti galvą iš už kampo.
Nereikia kaupti ir sandėliuoti svajonių, jos pašvinksta ir supelija smegenų užkaboriuose. Reikia imti ir veikti. Tapyti, rašyti, gaminti, megzti, keliauti, skaityti, bendrauti, džiaugtis. Gyventi, jaučiant malonumą, netrukdant džiaugtis kitiems. Gyventi ir nelyginti savo gyvenimo ir laimės su kitų gyvenimu ir laime. Kiekvieno mūsų gyvenimo ir laimės kitas tiesiog nesupras.
Labai vaizdingai apie šilutiškių tapybos parodą pasakė tautodailininkė Kristina Šveikauskienė: jai žiūrėjimas į paveikslus kaip muzika – jauti, išgyveni, bet žodžiais papasakoti negali. Menininkas Eugenijus Šuldiakovas linkėjo kiekvienam atrasti save per kūrybą ir visai nesvarbu kokią kūrybos rūšį pasirinkti. Parodos lankytoja Dana Junutienė prisipažino, kad jai labiausia patinka šiuolaikinis, modernusis menas. Menas, jos manymu, tiesiog praplečia kiekvieno mūsų supratimo ribas.