Macikų socialinės globos namuose gyvenantis žmogus nėra vertinamas vien pagal savo diagnozę ar negalios pobūdį. Už kiekvieno sutrikimo, riboto gebėjimo ar neįprasto elgesio slypi žmogus su savo gyvenimo istorija, išgyvenimais, norais, baimėmis, prisiminimais ir poreikiais. Todėl socialinio darbuotojo darbas šioje srityje yra ne tik profesionali veikla, bet ir didelė atsakomybė bei žmogiškas įsipareigojimas padėti žmogui išsaugoti orumą, savarankiškumą ir kuo didesnį gyvenimo visavertiškumą.
Socialinio darbuotojo darbas – ne tik profesija. Tai kasdienis buvimas šalia žmogaus, jo gyvenimo sunkumų, skausmo, vienatvės ir vilčių. Tai sudėtingas, daug atsakomybės, kantrybės, jautrumo ir žmogiškumo reikalaujantis darbas. Kartais socialiniam darbuotojui tenka ne tik padėti išspręsti konkrečią problemą, bet ir tiesiog pabūti šalia žmogaus tada, kai jam labiausiai reikia kito žmogaus artumo. Šiame darbe ypatingą reikšmę įgyja dvasinis ryšys. Jis nesukuriamas vien žodžiais ar atliktomis pareigomis. Jis gimsta iš nuoširdaus žvilgsnio, išklausymo, supratimo, pagarbos ir gebėjimo priimti žmogų tokį, koks jis yra. Kartais užtenka ramiai pasėdėti šalia, palaikyti už rankos, išgirsti neištartą skausmą ar pasakyti: „Aš esu šalia.“ Tokios akimirkos ne mažiau svarbios, nei bet kokia materialinė ar praktinė pagalba. Socialinis darbuotojas į žmogaus gyvenimą įžengia ne tam, kad jį pakeistų, o tam, kad padėtų jam atrasti savyje tai, ko galbūt pats nebegali matyti – stiprybę, orumą, gebėjimą pasirinkti, tikėjimą savimi ir viltį. Už kiekvieno žmogaus sunkumo slypi jo gyvenimo istorija, patirtys, praradimai, svajonės ir neišsipildę lūkesčiai. Todėl socialiniam darbuotojui neužtenka matyti tik problemą. Reikia matyti žmogų. Kartais žmogus ateina su tyla, kuri pasako daugiau nei žodžiai. Su akimis, kuriose telpa nuovargis, baimė ar ilgesys. Ir tada socialinio darbuotojo jautrumas tampa tiltu į žmogaus širdį.
Dvasinis ryšys, tai pasitikėjimas, kuris auga iš mažų, kasdienių dalykų. Tai ryšys, kuriame žmogus gali pajusti, kad yra matomas, girdimas ir svarbus. O kartais būtent šis jausmas tampa pirmuoju žingsniu į stipresnį tikėjimą savimi ir gyvenimu. Socialinio darbuotojo darbo prasmė – ne tik tai, ką jis padaro, bet ir tai, ką palieka žmogaus širdyje. Galbūt vieną dieną žmogus neprisimins, kokia konkreti paslauga jam buvo suteikta, tačiau prisimins žmogų, kuris jo nepasmerkė, kuris išklausė, suprato ir buvo šalia. Prisiminimas, kad sunkiausiu metu kažkam rūpėjo, gali išlikti visam gyvenimui. Todėl socialinis darbuotojas yra ne tik pagalbos teikėjas. Jis – žmogus žmogui. Kartais atrama, kartais tylus palydovas, kartais vilties kibirkštis tam, kuris jos jau neberanda savyje. Ir būtent šiame nuoširdžiame žmogiškame bei dvasiniame ryšyje slypi didžioji socialinio darbo prasmė – padėti žmogui išsaugoti ne tik gyvenimo kokybę, bet ir tai, kas svarbiausia: jo orumą, savivertę, tikėjimą ir viltį.
Mieli socialiniai darbuotojai,
Ačiū, kad esate šalia žmogaus. Ačiū, kad padedate, palaikote ir kuriate geresnį rytojų. Tegul Jūsų darbe niekada nepritrūksta stiprybės, kantrybės ir tikėjimo tuo, ką darote. Tegul kiekvienas Jūsų geras darbas sugrįžta pagarba, dėkingumu ir nuoširdžia žmogaus šypsena. Su socialinio darbuotojo profesine švente!
Socialinio darbo tarnybos vadovė Laima JAUTAKIENĖ