Praėjusį sekmadienį, kovo 19-ąją, gražią sukaktį sutiko žinomas viso Vainuto krašto muzikantas, liaudies instrumentų meistras, Gorainių bendruomenės narys Kazys Budrys. Ta proga šventę jubiliatui surengė, jį sveikino ir bendruomenė, ir jo vadovaujamo Gorainių ansamblio nariai.
Kalbinamas jubiliatas išvardijo ne vieną savo dabartinės veiklos sritį: priminė esąs pensininkas, muzikantas, bitininkas, ūkininkas, medžiotojas ir žvejys. Todėl pastarieji 26-eri metai, kuomet lyg ir turėtų pelnytai ilsėtis, jam nė kiek nepabodę. „Nėra dienos, kad aš neturėčiau ką veikti“, – sakė jis.
Kartu leidosi į jaunystės prisiminimus
Iš mažo Vainuto seniūnijos kaimo – Gorainių kilę broliai Pranas ir Kazys Budriai yra gerai žinomi visoje Lietuvoje. Jie daug nuveikė gimtajam savo kraštui ir įnešė didžiulį indėlį į visos šalies kultūrą: Pranas daug metų vadovavo garsiajam valstybiniam šokių ir dainų ansambliui „Lietuva“, o Kazys buvo šio ansamblio instrumentų orkestro vadovas. Pranas 75-metį atšventė prieš kelerius metus, o praėjęs savaitgalis buvo Kazio jubiliejaus šventė.
Jubiliatui nebuvo paslaptis, kad jo kaimo bendruomenė nepamirš sukakties – tokia jau yra apie 100 narių vienijančios Gorainių bendruomenės ir ansamblio tradicija. Ir šįkart šventę organizavo bendruomenės pirmininkas Vidas Jurgaitis bei jo pavaduotoja Salomėja Pakalnienė.
Sutikę jubiliatą su rožių puokštėmis gorainiškiai bendruomenės nariai ir ansambliečiai išsakė gražiausius meilės ir pagarbos kupinus žodžius vienam iš aktyviausių savo narių. Vėliau visi susėdo prie pačių suneštinėmis vaišėmis nuklotų stalų, ant kurių garavo sotūs sodietiški pietūs.
Kartu visiems buvo malonu su ilgamečiu muzikantu leistis į tolimas keliones ir jaunystės prisiminimus.
Meilė muzikai gimė vaikystėje
K.Budriui su ansambliu „Lietuva“ yra tekę apkeliauti daugybę šalių. Orkestro vadovu ir dirigentu jis dirbo 17, o iš viso „Lietuvai“ atidavė 26 metus. Dabar lygiai tiek pat metų jis jau pensininkas.
Bet ir apkeliavę visą pasaulį, pažinę daugelio šalių kultūrą ir plačiai populiarinę mūsų šalies kultūrą, broliai sugrįžo į gimtinę.
K.Budrys pasakoja, kad meilė muzikai užgimė vaikystėje stebint grojantį savo tėvelį. Vaikai net suklaupę žiūrėdavo, kaip tėvuko pirštai mikliai spaudo bandonijos mygtukus, ir mokydavosi. „Visą savo laisvą laiką jis praleisdavo su muzika“, – prisimena Kazys.
Šeimoje augo penki sūnūs ir visi jie jautė meilę muzikai, visi po truputį grojo. Tačiau muzikos profesionalais tapo tik Pranas ir Kazys. Pirmasis mokytis į Klaipėdos S.Šimkaus muzikos mokyklą išvažiavo brolis Pranas, o po kelerių metų – ir Kazys. Tėvukas tam nepritarė, jis sakė, kad šeimoj užtenka vieno muzikanto.
Po mokslų Klaipėdoje broliai baigė ir tuometinę Lietuvos konservatoriją.
Šiandien Pranas gyvena Vilniuje, pusė Kazio gyvenimo (bet jo paties žodžiais tariant – mažesnioji pusė) taip pat teka sostinėje. O Gorainiuose išlikusioje gimtojoje sodyboje kartu su juo gyvena broliai Anatolijus ir Edmundas. Visi kartu jie prižiūri 14 hektarų tėviškės žemės bei 12 ha savo miško, bitininkauja. Tik brolio Romo jau nebėra, jis žuvo.
Nuobodžiauti nėra kada
Į tėviškę grįžęs ir čia apsigyvenęs Kazys yra žinomas ir kaip puikus liaudies instrumentų meistras. Šio amato gudrybių jis nuolat moko visos plačios apylinkės jaunimą, suvažiuojantį į gretimame Bikavėnų kaime rengiamas edukacines amatų stovyklas.
K.Budrys taip pat yra Bikavėnų Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro kapelos „Lolytėlė“ vadovas, aktyviai dalyvauja ir gretimo Šilalės rajono Tarvydų kaimo kapelos rengiamuose koncertuose.
„Visur dalyvauju, kur tik mane pakviečia, visiems kultūros darbuotojams padedu kuo tik galiu“, – sakė jubiliatas „Šilutės naujienoms“.
Anot Kazio, jo birbynės garsai yra sklidę ir visose aplinkinėse bažnyčiose – Šilalės, Švėkšnos, Žvingių, Tenenių ir, žinoma, Vainuto. Visose jose yra tekę groti šeimas kuriantiems ir kūdikius krikštijantiems liaudiškos muzikos mylėtojams.
Didžiausia atgaiva muzikantui – jo bitės, kurių tėviškės sode nuolat laiko apie pusšimtį šeimų. Tuo džiaugiasi ne tik pats, bet ir visos kaimo Onutės, kurioms Kazys kasmetinės Gorainių Oninių šventės metu jau beveik du dešimtmečius dovanoja savojo medaus stiklainėlius.
Tad kas dar galėtų stebėtis, kai K.Budrys sako: „Nenusibodo man ta pensija, oi, ne. Nes veiklos kasdien turiu tiek, kad duok Dieve kiekvienam. Nėra kada nuobodžiauti“.