Sinavadai, viendienės ir plukės, penstemonai, flioksai ir tulpės, pentiniai, juodžolės, palemonai, monsteros, katilėliai ir gvaizdės, bergenijos, saulainiai, saulakės, ramunės, viksvos ir ypač retas, o rudenį neįtikėtinai įspūdingas japoniškasis pelėvirkštis…
Tai tik menka dalis visų daugiamečių augalų, kuriuos randame šalia Žemaičių Naumiesčio, Kulėšų kaimo pakraštyje įsikūrusios Vilijos VISMANTIENĖS ūkyje.
Iš viso jame auga apie 400 dekoratyvinių augalų rūšių, be to, kiekvienos jų – bent po kelias ar net keliolika veislų. Deja, šiemet šalnos pakando didelę dalį augalų, tad dar negalime pamatyti viso grožio.
Šalnos nušaldė ir dauginimą sustabdė
Sodybą šalia kelio į Žemaičių Naumiestį Vilija su šeima įsigijo prieš 5 metus. Turėjo gėlininkystės patirties, nes Šilutėje buvo atidariusi savo gėlių parduotuvėlę. Tiesa, atvežtinės olandiškos gėlės, anot Vilijos, ne tas pats, kas auginamos gimtinėje, tačiau kaupti žinių bagažą vis tiek padėjo.
Jos gyvenimo posūkis į gėlininkystę nebuvo atsitiktinumas. Gėlės ir meilė joms Viliją lydėjo nuo pat vaikystės.
Net ir daugiabutyje gyvendama ji sugebėdavo rasti plotelį žemės, kurį paversdavo išpuoselėtu gėlynu.
Tad atokesnės sodybėlės paieškos buvo tikslingos – ieškojo tokios, šalia kurios būtų žemės plėsti mylimai veiklai.
Atrastą sodybą verslininkė vadina idealia, mat ji yra šalia judraus kelio, kuriuo važiuoja ne tik vietiniai žmonės – pro Žemaičių Naumiestį keliauja ir daugelio kitų miestų gyventojai. Ne vienas, pastebėjęs užrašą „Daugiametės gėlės“, suka į Vilijos kiemą ir prašo parodyti jų įvairovę.
Šiemetinis pavasaris, pasak šeimininkės, pridarė tiek žalos, kad didžioji dalis jos augalų grožio atsiskleis gal tik liepą. Balandžio šalnos smarkiai pakenkė rodžersijoms, įvairioms lelijoms. Dar neseniai Kulėšų kaime dirvos paviršiuje naktimis buvo iki 4 laipsnių šalčio.
Ne vienas augalas, šalnų pakąstas, dabar tik pradeda atsigauti, pirmuosius žalius lapus parodydamas. „Kol nauji ūgliai išaugs, didelė jų dalis šiemet daug menkiau bežydės“, – apgailestauja Vilija.
Nukentėjo ne tik jau dygstantys augalai – šalnos sustabdė ir jų dauginimą. Vilija noriai dalijasi patirtimi, kad persodinti augalą galima beveik bet kada, o štai dauginti reikia tik tinkamu metu.
O praėjusios savaitės pabaigoje ūžtelėję karščiai gėlininkės irgi nepradžiugino, mat dauginimui oras jau buvo per karštas.
Konkurencijos nebijo
Visą šiltąjį metų laiką Vilija savo gėlyne darbo turi apsčiai. Juk vien jau augalų laistymas kai kada užtrunka iki 1 valandos nakties. Viena ir nesusitvarkytų – talkina šeimos nariai.
Visgi Vilija išduoda – turi ir dar didesnių planų. Dar vis nebaigtas sodybos apželdinimas, nes pirmiausia savo laiką tenka skirti verslui. Be to, savo eilės laukia ir tolėliau esantis žemės plotas, kuriame ji planuoja įkurti medelyną.
V.Vismantienė gal ne vieną nustebintų, sakydama, kad labai džiaugiasi, jog Žemaičių Naumiestyje jau yra du medelynai, bet ji mananti, jog tokiame miestelyje galėtų vešėti bent… septyni. Ir išdėsto argumentus: tuomet žmonės čia važiuotų iš visos Lietuvos, nes žinotų, jog šiame krašte yra ypač gausus augalų pasirinkimas, ir jei norimo augalo jie neras viename medelyne, jį tikrai aptiks kitame. „Konkurencijos bijoti nereikia, kolegiškumas duoda žymiai didesnę naudą visiems“, – sako moteris.
Noriai patarimus apie augalų auginimą ir priežiūrą ji dalija ir savo pirkėjams. Jų ir iš aplinkinių kaimų, ir kitų šalies pakraščių Vilijos sodyboje netrūksta ir dabar.
Gėlių mylėtojai – šilti žmonės
Kokie pirkėjai yra šilutiškiai, kokių gėlių jie dažniausiai ieško?
Anot Vilijos, dauguma jų – nekantrūs: neklausia, kaip tam augalui tiktų jų sodybos vieta, kaip jį prižiūrėti, bet iš karto – net ankstyvą pavasarį – nori pamatyti žydinčio augalo vaizdą. Ji, žinoma, galėtų tų pavyzdžių vazonuose priauginti ir šiltnamyje laikyti, bet, anot gėlininkės, tai nebūtų natūralus augalas, jo žiedai prasiskleistų ne tuo metu kaip natūralioje aplinkoje. Todėl ir tikro būsimo savo gėlyno vaizdo žmogus negalėtų susidaryti.
Apskritai gėlių mylėtojai, pasak Vilijos, yra labai šilti ir malonūs žmonės. Be to, ji pripažįsta, kad ir pati turinti gamtos dovaną – gebėjimą nesunkiai rasti bendrą kalbą su panašaus pomėgio žmonėmis.
Bendrą kalbą jai jau seniai pavyko rasti ir su Žemaičių Naumiesčio seniūnais bei specialistais. Seniūnijoje visada sulaukianti palaikymo, gaunanti ir patarimų, ir pati nuolat padeda apželdinti miestelį.