Liepos 10 dieną mylimų vaikų ir anūkų apsuptyje 90-ąjį gimtadienį pasitiko kintiškė Eugenija Žilvytienė. „Daug gimtadienių buvo, bet tokio oficialaus, kad pasveikinti būtų atvykę ir valdžios atstovai, dar nebuvo“, – jai parodytu dėmesiu džiaugėsi ilgaamžė.
Daugybę metų pragyvenusi visai šalia marių esančioje sodyboje, Suvernų kaime, dabar dienas senolė leidžia pas vyriausią dukrą Sigitą Kintuose. Taip visiems geriau ir ramiau.
„Močiutė man pažėrė daugybę gyvenimo išminties perliukų. Jos pamokymai praverčia ir dabar“, – atskleidė anūkė Lina, tądien mylimos močiutės atvažiavusi aplankyti su vyru Liudu ir vaikais.
Būsimas vyras kepė pyragus
Eugenija gimė Pakražantės kaime, Kelmės rajone. Iš trijų vaikų ji buvo vyriausia. Pradžios mokykloje baigė 4 skyrius.
„Ir karo metai, ir namas sudegė… Sunkiai buvo“, – paklausta apie savo vaikystę, atsako močiutė.
O štai jos pažinties istorija su vyru daug įdomesnė.
Kintuose gyveno Eugenijos giminės, pas kurias ji atvažiuodavo pasisvečiuoti. Tam pačiame name gyveno ir 14 metų už Eugeniją vyresnis Jonas – jos būsimas vyras. Juos supiršo ta pati merginos pusseserė, pas kurią ji atvažiuodavo.
Anūkė pasakojo, jog jaunai Eugenijai labai „užstrigę“, kad kaimynas Jonas pyragus kepa. Jonas ateidavo pas Eugenijos pusseserę į krosnį pašauti pyragų. Mergina stebėdavosi tuo, galvodavo, kaip čia toks vyras, jau metuose, tokiais dalykais užsiima. Juk turėtų būti sukūręs šeimą, turėti žmoną, vaikų.
O pasirodo, Jonas savo mamą karšino ir sakė, kad neves tol, kol mama bus gyva, nes anytos nesutaria su marčiomis. Jo mama mirė 1951 metais, o 1952-aisiais jis susituokė su Eugenija. Jam tada buvo 39-eri, o jai – 25-eri.
Kartu jie sulaukė penkių vaikų – Sigitos, Arvydo, Danguolės, Konstancijos ir Viktorijos. Šiandien Kintuose gyvena vyriausia dukra Sigita, kitos dukros – Vilniuje ir Klaipėdoje, o sūnus žuvęs.
Eugenija turi 13 anūkų ir 20 proanūkių. Visi jie į močiutės gimtadienį susirinks šį savaitgalį.
Dirbo ligoninėje
Praėjusio amžiaus viduryje Kintuose veikė ligoninė, kurioje buvo atliekamos įvairios procedūros, priimami gimdymai.
Ligoninėje ir dirbo Eugenija: iš pradžių – sanitare, o vėliau – skalbykloje.
„Darbo sąlygos tikrai sunkios buvo, ypač skalbykloje. Juk nebuvo skalbimo mašinos, viską reikėdavo skalbti rankomis. Kartais mamai padėti eidavome ir mes“, – prisimena dukra Sigita.
Ji pasakojo, kad mama ir tėtis buvo ramūs, vaikų nei mušdavo, nei bardavo. Tiesa, vienintelį kartą beržinės košės yra gavęs sūnus, nes supykęs griūdavo ant žemės.
Eugenija verkė ir pati, kai iš šluotos išėmė rykštelę ir ja sudavė ant žemės parvirtusiam sūnui. Tačiau tuomet vaikas pašoko ir daugiau niekada nebegriūdavo, baigėsi visos isterijos, o tėvams nereikėjo net balso kelti.
Eugenija vaikams nenurodinėjo, kai jie rinkosi savo gyvenimo kelią, išvažiavo mokytis į kitus miestus.
„Neįsivaizduoju, kaip ji mus ir rengė, ir maitino, ir į mokslus leido. Ambulatorijoje juk gaudavo 36 rublių atlyginimą, o tėtis buvo ligotas, nedirbo“, – dabar stebisi Sigita.
Norėdama šeimą kuo gražiau aprengti, Eugenija daug megzdavo, drabužius persiūdavo, permegzdavo.
„Mūsų poreikiai nebuvo dideli, džiaugėmės tuo, ką turime. Kai išvažiavau į Vilnių mokytis, mama man persiuvo savo paltą, ir buvo gerai, patenkinta buvau“, – sakė Sigita.
Eugenija daug mezgė iki paskutinių metų. Dabar jau rankos nebe taip klauso, o akys pamiršta, kaip raštus dėlioti.
Vadovaujasi močiutės išmintimi
Kai mirė Eugenijos vyras, naktimis ji bijodavo likti viena sodyboje. Tuomet trys Sigitos dukros pasikeisdamos važiuodavo nakvoti pas močiutę. Čia daug laiko praleido ir anūkė Lina.
„Sako, kad žmogus gali būti tris aukštuosius mokslus baigęs, gali būti protingas, bet tai nereiškia, kad išmintingas. O mūsų močiutė labai išmintinga“, – pasakojo ji.
Dar būdama visai maža, Lina stebėdavo močiutę. Būdavo, ateina viena kaimynė, pasipasakoja ir išeina, vėliau atbėga kita kaimynė ir apskundžia prieš tai buvusiąją. O Eugenija jas tik išklauso, neišsiduoda ir neapšneka jų.
Močiutė Linai davė daugybę auksinių patarimų. Pavyzdžiui, kaip išsirinkti vyrą. Anūkei ji visada sakė: „Žiūrėk, kad tave mylėtų, o tu pamilsi“.
„Ištekėjau, ir vyras laimingas, o aš dar laimingesnė“, – sako Lina.
Išmintingas buvo ir Eugenijos vyras Jonas, negėrė alkoholio. Sigita nėra mačiusi tėčio ne tik girto, bet ir išgėrusio. Tačiau per šventes jis būdavo kompanijos siela, nes mokėjo groti ir turėjo gerą humoro jausmą.