Entuziazmas, optimizmas, atlaidumas Gardamo ilgaamžei Natalijai Gocentenei užtikrina energijos nuveikti daug darbų ir būti visų mylimai. Rugpjūčio 26 dieną ši elegantiška senjorė atšventė 90-ąjį savo gimtadienį.
Jos pasveikinti atvykusius svečius iš Gardamo seniūnijos ir Šilutės rajono savivaldybės administracijos Natalija pasitiko su savo pačios keptu tortu bei pyragu, pasipuošusi pačios siūta suknele.
„Jūsų elegancija, šypsena ir gerumas užkrečia ir kitus. Būkit tokia nuostabi visą laiką”, – tądien Natalijai linkėjo ją pažįstantys gardamiškiai.
Visą gyvenimą kepė ir siuvo
Natalija gimė Sugintų kaimo (Žemaičių Naumiesčio seniūnijos) ūkininkų šeimoje. Augo dvi seserys ir brolis. Ji baigė 4 klases, vėliau mokėsi amato. Būdama 16 metų baigė virimo ir kepimo kursus, o 18 metų išmoko siūti.
„Taip lig šiol tebesiuvu ir tebekepu”, – šypsosi ilgaamžė.
Natalija sako, kad norint siūti reikia turėti pašaukimą, talentą. Ji siūdavo būdama dar visai maža – ant medžiagos skiautės užsidėdavo popierių, išsikirpdavo ir pasidarydavo šlepetes.
Vėliau siūti mokėsi pas vieną siuvėją. Kartą jos mokytoja išvažiavo trims savaitėms. Grįžusi ji negalėjo patikėti, kad per tą laiką Natalija sau paltą pasisiuvo.
Neseniai pažįstamai gardamiškei ilgaamžė fotelius medžiaga aptraukė. Atrodė kaip nauji, daug kas galvojo, kad moteriškė naujus baldus nusipirko. „Dauguma gardamiškių turi jos siuvinių”, – sakė dukra Gražina.
Slėpėsi bunkeriuose
„Išgyvenau du karus”, – savo vaikystę prisimena N.Gocentienė.
Ji pasakojo, kad jos tėviškė, Sugintai, buvo 500 metrų nuo „rubežiaus” (Lietuvos – Vokietijos sienos). Kai prasidėjo karas, tėvai sode išsikasė griovius, kad būtų galima pasislėpti. Vėliau mergaitė su mama miške rado bunkerį su stogu.
„Mama mokėjo rusiškai, o kita moteriškė – vokiškai. Tai viena stovėjo prie vienos apkaso skylės, kita – prie kitos. Jeigu vokiečiai ateis, kad galėtų vokiškai pasikalbėti, jei rusai – rusiškai”, – pasakoja ji.
Vėliau šeima išsikėlė prie Vainuto. Ir ten priartėjo frontas, čia pat krito sviediniai, išmušdavo didžiules duobes.
Vyrą sutiko bažnyčios chore
50 metų N.Gocentienė giedojo bažnytiniame chore. Chore susipažino ir su vyru Mykolu. 1948-aisiais, būdama 21-erių Natalija ištekėjo, susilaukė dukrų Lilijos ir Gražinos.
„Bendras gyvenimas praėjo tarybiniais laikais, vyras dirbo vyriausiuoju buhalteriu, aš siuvau”, – pasakojo Natalija.
Jai teko dirbti ir kolūkyje, vykdyti priskirtas vadinamąsias „normas” – prižiūrėti tam tikrą plotą daržovių.
Pavyzdžiui, runkelius reikėjo pasėti, ravėti ir nurauti, o bulves ir kukurūzus – tik nuravėti.
Su Mykolu Natalija išgyveno 59 metus. Šiandien ji dėkoja dukroms, kad rūpinasi ja. Lilija gyvena Tauragėje, dirba kirpėja, o Gražina – Klaipėdoje, yra gydytoja stomatologė. Atvažiavusios pas mamą, dukros padeda jai sodybą prižiūrėti, pavyzdžiui, viena dukra gyvatvorę kerpa, kita žolę pjauna.
Mėgsta judėti
Natalija nemėgsta sėdėti vienoje vietoje, sako, kad dirbti jai patinka. Ji pati bulves nusikasa, dirvą kitiems metams paruošia, o laisvus plotelius gėlėmis apsodina. Visi sodybos kampeliai žydi. Anot jos, niekam nereikalinga plika dirva, tegu gėlės auga.
„Jūs nepavydėkit man dirbti”, – ilgaamžė atkerta dukroms, kai jos sako, kad mamai šiek tiek reikėtų sulėtinti tempą.
Natalijos pasveikinti atvykę svečiai juokavo, kad gal Gardamo oras lemia tokią gerą išvaizdą ir savijautą.
O štai dukra Gražina sako, kad gerą mamos sveikatą lemia jos gerumas – visą gyvenimą, kad ir kas benutiktų, ji sugebėdavo atleisti, niekada nelaikė savyje pykčio.
„Kad ir kokios velniavos kas gyvenime yra pridaręs, nė vienam ji nelinki blogo, atleidžia. Sako, kas čia tokio – eis ir praeis. Ji turi be galo daug gėrio ir entuziazmo”, – pasakojo dukra. Gal todėl Nataliją tik geru žodžiu mini ir kiti gardamiškiai.
Viena Gardamo bendruomenės narė, atėjusi pasveikinti ilgaamžės, pasidalijo savo prisiminimais apie Nataliją: „Kai buvau vaikas, visi jus vadino Natalija. Aš jus pažinojau kaip moterį, kuri gyvena greta mokyklos. Jūs buvote labai graži ir turėjote gražius namus. Kai paaugau, jus žinojau kaip elegantišką, gražią, šaunią ponią, kuri vėlgi labai gražiai gyvena. Bendruomenės vardu noriu jus pasveikinti ir padėkoti, kad jūs esate tarsi Gardamo švyturys”.