Iš Švėkšnos krašto kilęs lektorius, derybų ir pardavimų treneris Darius Rupšlaukis jau dešimt metų treniruoja klientų pardavimų ir derybų įgūdžius seminaruose bei individualiai, padeda formuoti pardavimų strategijas, pasiruošti deryboms su sudėtingais partneriais, taip pat moko, kaip susitarti su savimi: išsigryninti savo gyvenimo tikslus ir susidėlioti veikimo planą. Atrodytų, jis pats savo gyvenimą kontroliuoja taip gerai, kad yra nepažeidžiamas.
Tačiau 15min GYVENIMO pašnekovas atskleidė, kad viso to jį išmokė skausmingi vaikystės įvykiai.
– Mokote, kad reikia išsigryninti savo norus bei tikslus ir susidaryti planą, kaip jų siekti. Tačiau labai dažnai mes tiesiog nežinome, ko norime labiausiai, neretai to, ko norime vieną dieną, jau nebenorime kitą. Kaip patarsite apsispręsti?
– Geras sprendimas visus savo norus tiesiog užsirašinėti. Vien pagalvoti apie tai neužtenka, nes mūsų sąmonės laikmena – labai nepatikima, joje tiek visko daug, kad svarbiausi dalykai pasimeta. Be to, rašydami mes „užrašome“ savo pasąmonę. Tai jau įrodyta mokslo. Taigi siūlau porą savaičių kasdien surašyti visus norus, kurie ateina į galvą, visiškai nevertinant, kiek jie racionalūs ar įgyvendinami. Pastebėsite, kad vienas ar keli norai kartojasi. Būtent jie ir yra jums svarbūs, jie nėra momentiniai, kurie trumpam atėjo į galvą, bet greit juos pamiršote. Aš pats, būdamas 20-ies, pasirašiau gyvenimo planą 10-iai metų. Pasirinkau tris skiltis – mokslai, darbas ir šeima. Tuomet dirbau mokytoju mokykloje, bet ankstesnius mokslus buvau metęs. Taigi užsirašiau, kad iki 24 metų turiu baigti bakalauro studijas, iki 26-erių – magistro, įvardijau mokslus, kuriuos norėčiau studijuoti, o jeigu nepavyks, parinkau alternatyvą.
Karjeros skiltyje pasižymėjau, kad 26 metų tapsiu mokyklos direktoriumi. Kadangi mokykloje dirbau nuo 19-os metų, pasvarsčiau, kad tam laikui jau būsiu prikaupęs patirties, kad galėčiau užimti šį postą. Linksmesnė dalis buvo šeima. Įrašiau, kad 25 metų vesiu, po metų gims dukra Gabija, o 28-erių susilauksiu sūnaus.
– Labai konkretus ir ambicingas planas! Kaip pavyko jį įgyvendinti?
– Mokslus baigiau 27-erių, nes po bakalauro padariau metų pertrauką, kadangi pakeičiau darbą – iš mokyklos išėjau į turizmo sferą, nes buvau skaitęs, kad ši sritis labai augs ir taps prioritetinė. Taigi būdamas 24-erių pradėjau dirbti kelionių agentūroje ir 26-erių tapau kelionių agentūros direktoriumi. Vedžiau 25-erių, taigi pagal planą. Po metų gimė dukra Gabija…
– Pastaruoju metu labai populiari teorija, kad tereikia susidėlioti labai aiškų ir konkretų gyvenimo planą, nuolat apie jį galvoti, įsivaizduoti, ir jis išsipildys? Jūsų pavyzdys tai patvirtina?
– Iš tiesų, ši teorija man pasitvirtino: jeigu žmogus ko nors labai nori, nuolat apie tai galvoja, jis save programuoja, jo pasąmonė ima dirbti šia kryptimi ir ieško variantų, kaip to pasiekti. Taigi labai svarbu, kokią programą įsijungi. Jeigu sau kartosi, kad esi nevykėlis ir nieko tau neišeis, taip ir bus. Per vienus mokymus prie manęs priėjo vyrukas ir pradėjo skųstis, koks jis nelaimingas gyvenime: darbas nepatinka, kolegos – kvaili, namuose – ragana… Atsargiai jam patariau išsigryninti, ko jis nori, ir pradėti veikti. Nebūtina viską iš karto mesti. Jei norisi kitokios veiklos, reikia po truputį kaupti žinias, pasimokyti, įgauti kvalifikaciją, o tuomet ieškoti naujo darbo. Kalbant apie žmoną – pirmiausia reikėtų apie save pagalvoti, gal ir pats nesi Dievas. Kita vertus, Lietuvoje vienam vyrui tenka šešios moterys, taigi pasirinkimas yra.
Vyras pamąstė ir sako – jei pakeisiu darbą, visko reikės mokytis iš naujo, o čia viską žinau. Žmona gal irgi ne tokia jau bloga… Iš tiesų tai aš esu, žinok, komforto zonoje. Taigi žmogus pirmiausiai pats su savimi turi susitarti, ar pasiryžęs dėl savo norų ką nors daryti. Kai to susitarimo nėra, veiklos planas nuolat atidėliojamas ateičiai. Tačiau geriausias laikas yra dabar. Galiu papasakoti savo pavyzdį. Jaunystėje buvau sportininkas. Vėliau šį užsiėmimą užmečiau. Vis pagalvodavau, kad reikia vėl pradėti bėgioti, tačiau vis nerasdavau laiko – šeima, darbai. Nebuvo laiko, net kai apsigyvenau aplinkoje, kurioje aplink buvo pušynai. Idealios sąlygos – tik bėgiok. Taip besiruošiant pradėti praėjo 15 metų. Galiausiai vieną dieną, tai buvo rugpjūčio pabaiga, griežtai nusprendžiau, kad nuo rugsėjo 1-osios pradedu bėgioti. Tačiau netrukus įsivertinau, kad tą dieną vaikai eis į mokyklą, o ir man pačiam bus universiteto renginiai. Tikrai neturėsiu laiko.
Ir tuomet toptelėjo mintis – o kas man trukdo pradėti šiandien?
Kad būtų įdomiau, feisbuke sukūriau įvykį ir pakviečiau visus norinčius prisijungti Vingio parke, bėgsime 3 km. Apie 10–12 žmonių užsirašė ateisiantys, todėl nuvažiavau anksčiau, persirengiau, žvilgtelėjau į telefoną, o jo ekrane rodo 32 laipsnius. Daug metų nebėgiojęs, taigi dabar bėgti – visiška savižudybė. Greitai susitariau su savimi, kad nesikankinsiu.
Taigi aš jau nebebėgu, bet šeštą valandą ateina dar penki žmonės. Klausiu su viltimi, kad jie pasakys „ne“ – tai ką darome? O jie – bėgam. Mano argumentai jų neįtikino, taigi neliko nieko kita, kaip bėgti. Nuo tos dienos pradėjau bėgioti reguliariai. Kartais, kai sudėtinga save priversti ką nors daryti, reikia paieškoti kompanijos. Planetoje yra per 7 mlrd. žmonių, todėl mes niekada neliksime vieni su savo norais, visada atrasime bendraminčių.