Vasario 8 d. Nemuno deltos regioninis parkas (direktorius Žilvinas Čėsna) surengė tradicinį pelkių žygį po vieną didžiausių ir įspūdingiausių pelkių Lietuvoje – Aukštumalos aukštapelkę. Žygyje dalyvavo daugiau kaip pusšimtis žygeivių iš Kauno, Klaipėdos, Tauragės, Šilalės, Pagėgių, Stoniškių ir Šilutės, nors norinčiųjų žygiuoti buvo žymiai daugiau.
Žygį surengė ir gausiam būriui smalsuolių gidais buvo Nemuno deltos regioninio parko ekologas Robertas Kubilius, direktorius Žilvinas Čėsna ir ekologas Povilas Bagdonas. Kol žygeiviai klampojo po įspūdingo grožio Aukštumalos pelkės širdį, grožėjosi ežerokšniais ir spanguolių „akutėmis“ kiti kolektyvo darbuotojai: kraštotvarkininkė Jovita Stanionienė, vyr. specialistė Asta Dijokaitė ir meistras Alvydas Žvinglevičius triūsė prie mobiliosios lauko virtuvės, kad laiku spėtų paruošti žirnių šiupinį.
Šiemet daugkartinis pelkių žygio dalyvis, turizmo mėgėjas ir orientacininkas Stasys Blinkevičius pastebėjo, kad pelkių žygyje dalyvavo daugiau jaunų veidų.
Vasario 2 d. visas pasaulis mini Pasaulinę pelkių dieną. 1971 m. Irano mieste Ramsare buvo pasirašyta Tarptautinės svarbos pelkių konvencija. Jos tikslas – gamtos apsauga, racionalus gamtos išteklių naudojimas. Pagal šią konvenciją saugomos šlapžemės, aukštapelkės, įmirkusios teritorijos bei įvairūs vandens telkiniai, kurie yra gyvybiškai reikšmingi visos planetos išlikimui.
Įspūdingo grožio Aukštumalos pelkė žymiausia pasaulyje, bet nežinoma dažnam lietuviui, nors yra unikali keliais požiūriais. Savo prigimtimi, nes tai deltinio tipo atvira aukštapelkė. Ji skiriasi nuo kitoje Lietuvos dalyje esančių aukštapelkių, nes kitos pelkės vandeniu pasipildo tik iš kritulių, o deltinės kilmės aukštapelkės maitinasi ir potvynių vandeniu. Unikali ji ir tuo, kad laikoma pasaulio pelkėtyros mokslo lopšiu. Ją dar 1898 – 1900 m. visapusiškai ištyrė vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis, kuris 1902 m. išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros mokslo knygą.