Paspausti ranką draugui – tai toks elementarus veiksmas, kurį mes visi kasdien atliekame ne po vieną kartą. Dabar jį jau gali atlikti ir Martynas Girulis – jaunas vaikinas iš Pagėgių savivaldybės Mociškių kaimo, kurio kelionę į svajonę – turėti bent vieną ranką – kelerius metus sekė visa Lietuva, o labiausiai – Pamario krašto gyventojai.
Todėl svajonę pasiekęs Martynas su šeima pirmąją padėkos popietę irgi skyrė saviškiams – sekmadienį ji surengta Pagėgiuose. O kvietimuose tiems, kas kelis ar net keliolika metų ėjo kartu su juo, rėmė finansiškai ir palaikė moraliai, taip paprastai ir parašė: „Martynas nori jums paspausti ranką“…
Jautraus pasibuvimo metu dešimtis kartų skambėjo žodis „Ačiū“, o sulaikyti ašaras pajėgė ne visi atvykusieji. Nesulaikė jų ir pats Martynas. Bet ne kartą prisipažino: „Verkiu iš džiaugsmo…“
Optimizmu stebina ir kleboną
Padėkos Mišias už visus, prisidėjusius prie Martyno svajonės išsipildymo, Pagėgių Švento Kryžiaus bažnyčioje aukojęs klebonas Vytautas Gedvainis jas irgi pradėjo padėka tiems, kas turėjo tiek širdies gerumo ir užuojautos, kad neliko abejingas prieš keletą metų išgirstam jauno vaikino pagalbos šauksmui.
Dvasininkas priminė, kad didžiausi žmogaus turtai – sveikata ir šeima, kuri tam ir reikalinga, kad padėtume vienas kitam.
„Mes net nepagalvojame, koks didelis dalykas yra mūsų rankos. Martyno tėvai Danguolė ir Rimas Giruliai taip pat būtų atidavę savo sūnui savo rankas, bet to padaryti negalėjo. Tą padarė Švedijos, vėliau – Austrijos gydytojai, įvaldę didžiausią medicinos pažangą. O Martynas ir jo tėveliai šiandien norėtų visus jus apkabinti, nes jūs visi padovanojote jam ranką. Kiekvienas iš jūsų esate pagalba. Teatlygina Dievas jums, jūsų vaikams ir anūkams už jūsų gerumą“, – sakė klebonas.
Daug metų Girulių šeimą pažįstantis dvasiškis sakė, jog Martynas jį visad stebino optimizmu ir vidiniu grožiu. Anot klebono, šis vaikinas – išskirtinio gerumo žmogus, kuris niekam ir nieko nepavydi, ir sugeba džiaugtis tuo, ką turi, – tėvais, sesutėmis. To vidinio džiugesio, kurio turi Martynas, klebonas sakė linkintis ir sau, ir visiems kitiems.
Pirmąją padėką skyrė saviškiams
„Jūs neįsivaizduojate, ką reiškia turėti ranką, koks tai didžiulis džiaugsmas. Aš tapau dar vienu laimingu žmogumi šioje žemėje…“ – tolesnę Martyno kalbą užgniaužė graudulys ir plojimai pilnutėlėje bažnyčioje.
Erdvi bažnyčia nugriaudėjo plojimais ir tuomet, kai Martynas spaudė ranką klebonui, kuomet kartu su tėvais teikė padėkos raštus visam būriui didžiausių savo rėmėjų. Pirmiausia – švedų labdaros organizacijos „Pagalba Lietuvai“, kuri berniuką globoti ir gydyti ėmėsi nuo kūdikystės, atstovui mūsų krašte Tadui Girčiui. O pats T.Girčius vėliau išsitarė, jog net ir jį kartkartėmis buvo beapleidžiąs tikėjimas, kad tokia iš pirmo žvilgsnio nereali svajonė gali būti pasiekta.
„Martynai, tu įrodei, kad svajonės visada pildosi. Tu – mano mokytojas ir aš noriu sekti tave“, – tarė T.Girčius.
Daug kelių į ministerijas Giruliams padėjo praminti Seimo narys Kęstas Komskis, ir jei ne jis, anot D.Girulienės, nežinia, ar būtų pavykę gauti valstybės paramą.
Gydytojos – odontologės, kurios nemokamai daug metų gydė Martyno dantis, kiti medikai, Mociškių ir Vilkyškių apylinkių bendruomenės, laidos „Bėdų turgus“ komanda, labdaringus koncertus rengę dainininkai, Pagėgių savivaldybės ir kultūros darbuotojai,
politikai, žurnalistai… – visų, kurie prisidėjo prie tokios svajonės išsipildymo, Martynas ir jo tėvai Danguolė ir Rimas Giruliai, sesės Vaida ir Rasita sakė negalintys ir išvardinti.
Todėl, gavę kvietimą pasirodyti ir rankos pristatymą surengti sostinėje, jie nutarė, jog pirmiausia tai padaryti privalo saviškiams.
Viskas tęsėsi du dešimtmečius
Padėkos popietę Pagėgių kultūros centre vedusi šios įstaigos direktorė Svetlana Jašinskienė prisiminė prieš kelerius metus vykusius įvykius, kuomet pirmą kartą sutiko Martyno mamą, kuri pirmą kartą paprašė surengti paramos koncertą. Tuomet išklausiusi motinos pasakojimą kultūros darbuotoja sakė pradėjusi suvokti, jog ir tuo metu savęs apsitarnauti visiškai negalintis vaikinas namuose yra paliktas vienas… Tokių situacijų buvo daug, jos buvo ta sunki kasdienybė, kurioje kiekvieną dieną šimtus kartų žmogui reikia… rankų.
Kuomet buvo rodomas iš fotonuotraukų sumontuotas filmas apie Martyno gyvenimą nuo kūdikystės, ne vienas popietės dalyvis šyptelėjo pamatęs dar visai jauną savo veidą. Taip ilgai, anot S.Jašinskienės, tai tęsėsi. Prieš du dešimtmečius žinią apie sunkios ligos – artrogripozės – sužalotą berniuką iš Mociškių Švedijos geradariams perdavė T.Girčiaus vadovaujama komanda. Buvo daug operacijų, daug sunkių kelionių, reikėjo galybės ištvermės ir iškęsta daug skausmo, kol medikams pavyko bent dalinai atstatyti ligos pažeistus vaiko sąnarius, raumenis, kaulus ir kraujagysles…
Tuo laikotarpiu buvo ir dar viena Martyno svajonė, kuri dar ir šiandien ašaras spaudžia kiekvienam ją žinančiam – raudoni batukai… Vaikščioti negalintis vaikas taip norėjo juos apsiauti…
Atėjo diena, kai apsiavė, vėliau išmoko netgi valdyti kompiuterį. Ir pats jame pamatė žinutę apie naujausią mokslo išradimą – bioninę ranką. Tai ir tapo dar didesnės svajonės pradžia.
Bet tos svajonės kaina – keli šimtai tūkstančių litų – atrodė tokia neįkandama…
Šiandien šeima jau žino: bioninė ranka atsiėjo 317 tūkstančių litų, kelionės, operacijos ir reabilitacijos – dar apie 160 tūkstančių.
Dėkoja Dievui už siųstus išbandymus
Visi dalyvavusieji padėkos popietėje akcentavo milžinišką paties Martyno stiprybę, begalinį jo tikėjimą, kad pavyks. „Pats Martynas neleido mums nuleisti rankų, nė valandėlei neleido prarasti vilties, mes patys iš jo sėmėmės stiprybės“, – sakė ir D.Girulienė.
Kartu ji pastebėjo, jog eidama lengvesniu keliu, nepatyrusi šios nelaimės, šeima nebūtų sutikusi ir tiek nuostabių žmonių, kurie kartu su jais nuėjo šį sunkų kelią.
„Dabar galime pasakyti: dėkojame Dievui už mūsų šeimai siųstus išbandymus“, – tarė D.Girulienė.
S.Jašinskienė pastebėjo dar vieną ją nustebinusį faktą – kurią Martyno nuotrauką atverstum, visose jis šypsosi, nors klausiamas nenuslepia, jog ne tik dvasinio, bet ir fizinio skausmo teko iškęsti labai daug.
Ji popietės „kaltininkui“ palinkėjo dar geriau įvaldyti ranką, o tada imtis rašyti knygą, nes tiek patirčių reikėtų atskleisti ir plačiajai visuomenei.
„Noriu susidraugauti su ja taip, kad ji būtų kaip mano“ – taip Martynas apibūdina šiandieninę savo būseną, bandymus judinti naująją savo kūno dalį.
Kiti popietės dalyviai linkėjo vaikinui nenuleisti tos rankos, eiti tolyn ir skinti naujas gyvenimo svajones.
Kad jis rankos nenuleis, įrodė jau tądien – svečiai namo išsivežė pirmuosius paties Martyno pieštus atvirukus.
Gerumas eis toliau
M.Girulis yra pirmasis nuo gimimo neįgalus žmogus pasaulyje, kuriam buvo pritvirtinta bioninė ranka. Iki šiol tokiu mokslo pasiekimu galėjo džiaugtis tik vėliau rankų netekę žmonės. Beje, jo ranka gali suktis ratu, tad šia prasme, pasak kai kurių svečių, Martynas net pranašesnis už kitus žmones.
Visi, sekantys vaikino kovą už visavertį gyvenimą, žino, jog yra įsteigtas ir Martyno Girulio paramos fondas. Šeima nutarė, jog ateityje, jeigu ir po visų dar laukiančių kelionių pas Austrijos medikus, šiame fonde bus lėšų, jos bus skiriamos padėti tokio paties likimo žmonėms.
„Gerumas turi eiti toliau“, – sako Giruliai.