Milžniškos – dešimttūkstantinės skolos, neįgalumo pašalpa, iš kurios dar ir antstoliai išskaičiuoja, ir jokio darbo…
Kas tai? Duobė, į kurią įpulti galime kiekvienas bet kada, kitaip dar liaudies ta ubago lazda, kurios nė vienas negalime išsižadėti, vadinama?.. O gal tai paties žmogaus neatsakingumas, už kurį mokėti tenka ilgus metus, be vilties kada nors bent menką dalį išmokėti?..
Tokie klausimai neduoda ramybės kiekvienam, besiklausančiam šilutiškio Arūno (vardas pakeistas) gyvenimo istorijos.
Istorijos, kuri kartu dar skaudžiai primena ir kitokius posakius: jog skola ne žaizda – neužgyja, o mokytis labiausiai vertėtų iš svetimų – ne iš savų klaidų…
Skola užaugo kaip ant mielių
Savo skausmą dėstantis pusamžis vyras nejučia iššaukia užuojautą. Kadaise gyveno uostamiestyje, turėjo neblogą darbą, tad ir paskolos iš banko imti nesibaimino. Juolab, kad būsto reikėjo, o kitos galimybės jį įsigyti nematė. Neabejojo – dirbs ir atiduos, jei reikės, dar ir į užsienį kuriam laikui išvažiuos, ten daugiau uždirbs. Juolab, kad ir išsilavinimą gerą turėjo, ir profesiją.
Tik tada Arūnas dar nežinojo, kad likimas jam visai kitokį gyvenimo planą yra sudėliojęs.
Visai dar jaunas buvo, kai nutarė kurį laiką užsienyje padirbėti. Sako, tuomet kreipęsis į banką ir prašęs laikinai sustabdyti tos paskolos mokėjimą. Bet po kurio laiko grįžusio gimtinėn laukė netikėtumas – žinia, jog bankas į jo prašymą neatsižvelgė. Tad skola per tuos metus užsienyje tik augo, ir vietoje likusių 28 tūkst. litų, pasak Arūno, jo paskolos raštuose jau 32 tūkst. skaičiukas švietė.
Vyras prisimena tuomet sužinojęs, kad jau ir antstoliams esąs perduotas, kad šie ir skolų išieškojimo bendrovė jo skola susidomėję.
„Suma augo baisiais tempais – kaip ant mielių“, – liūdnai per langą žvelgdamas į tolį taria Arūnas. O paklausus kiekgi ji priaugo, ištaria stulbinantį skaičių – anot jo, neilgai trukus (prieš bene 7 metus) jos jau buvo apie 60 tūkst. litų.
Likimo smūgiai krito vienas po kito
Tuo laiku (lyg šios skaudžios žinios dar būtų negana) Arūno laukė dar viena bėda – jis patyrė nelaimingą atsitikimą. Šokant parašiutu lūžo viskas, kas lūžti galėjo – ir stuburas, ir kojos. Žinia, po tokios traumos žmogaus it naujo jau nė geriausi profesoriai nebesukurs. O jei taip ir nutiktų, tokį atvejį nebent viešpaties stebuklu reikėtų pavadinti.
Bet stebuklas neįvyko – Arūnas liko sunkiai sužalotas, jis ir šiandien sunkiai vaikšto, nuolat kenčia stiprius skausmus.
II grupės neįgalumas – toks verdiktas būtų skausmingas net ir skolų neturinčiam žmogui, o Arūnui „ant kupros“ gulėjo tie keliasdešimt tūkstančių litų. O netrukus likimas jam dribtelėjo dar vieną verdiktą: iš kuklios neįgalumo pašalpos antstoliai kas mėnesį pradėjo išskaičiuoti tik dabar jau po 40 eurų.
Kiek lieka pragyvenimui? – klausiame, bandydami suvokti, iš ko tas smulkutis vyras perka maistą, iš ko moka už butą.
Lieka, anot Arūno, 150 eurų. Jis pasidžiaugia dar turintis tėvą, kuris ir automobiliuką nusipirkti padėjo, ir už jo butą kas mėnesį sumoka. O štai su maistu blogiau – Arūnas prisipažįsta valgantis vos kartą per dieną – daugiau nėra iš ko…
„Bet juk dar ir vaistų reikia?.. Iš ko jie?… – jau nebesuvedame galų.
„Reikia, nes labai skauda. Vos galą su galu duriu, bet perku, o ką darysi?..“ – klausimu į klausimą atsako Arūnas.
Žada atimti net seną automobilį
Nepasakysi, kad tas vyras nieko nedarė – išeities iš padėties jis ieškojo. Sako kreipęsis į antstolius, prašęs, kad bent kiek sumažintų tą kas mėnesį išskaičiuojamą sumą. Nieko nepešė. Ne geriau baigėsi ir valdiškose įstaigose, kur tikina irgi bandęs pagalbos ieškoti. Nepavyko jam ir sisitvarkyti bankrotą – byla buvo nutraukta.
Dar vienas smūgis Arūną nokautavo jau šiemet, po Naujųjų, kuomet sužinojo, kad greit nebteks ir savo vienintelio pagalbininko – automobilio. Į jį irgi nusitaikė antstoliai, nežiūrint į tai, kad jam pirkti, kaip neįgalusis, Arūnas buvo gavęs šiek tiek daugiau nei 1000 eurų pašalpą iš valstybės. Arūnui buvo paaiškinta, kad net valstybės parama šiuo atveju nėra trukdis areštuoti ir šį, jau daugiau nei 15 metų senumo jo turtą.
„Be mašinos aš – lyg be rankų ir be kojų. Sveikata kasdien tik blogėja“, – sako vyras. Ir galiausiai jau ryžtingai taria: „Neatiduosiu, O ką jie man padarys?..“ Bet regis tas ryžtas čia pat ir išgaruoja.
Vyras rodo raštą, kuriame juodu ant balto užrašyta, kad ir už šią žinią, kurią jam atsiuntė antstolė, jis neteks dar 16-os eurų – tokia yra vien tik informacijos kaina…
Visiška neviltis, Ir uždaras ratas, iš kurio, regis, jokios galimybės išsiveržti… Anot paties pašnekovo, jis jau taikosi su mintimi, jog kai nebeliks tėvo, jam beliks tik vienas kelias – eiti prie konteinerio…
Skolas pataria pradėti mokėti anksti
Nežinia, ar tikrai viskas šioje istorijoje yra taip, kaip tikina Arūnas, kaip jis supranta. Renkame antstolės Andželos Tamašauskienės telefoną ir taip pat sužinome, kad dažnai žmonėms jų situacija dėl skolos išieškojimo atrodo ne tokia, kokia išties yra.
Anot antstolės, šiuo metu skolų išieškojimo procese naudojami įrankiai neleidžia suklysti nei dėl skolos dydžio, nei dėl jos likučio, nei dėl antstolių atliekamų veiksmų. O visiems, kas nori sužinoti savo situaciją, ji primena, kad bylos apskaitomos specialioje internetinėje platformoje: vykdomųjų bylų portalą galima rasti adresu www.antstoliai.lt. Jame galima pamatyti aktualią išieškotiną sumą ar jos likutį, visus jau atliktus veiksmus ir visus procesinius dokumentus.
Jei asmuo negali prisijungti (pvz., neturi interneto), visą informaciją jis gali gauti antstolio kontoroje.
Antstolė A.Tamašauskienė užtikrino, kad nė iš vieno asmens nebuvo atimti ir net nebuvo bandoma atimti neįgaliųjų reikmenis.
„Manau, kad jei žmogus ateitų pas jus su dokumentais, nereikėtų spėlioti dėl skolos dydžio ar kitų klausimų. Taigi siūlome suinteresuotam asmeniui susipažinti su savo vykdomosios bylos medžiaga jam patogiu būdu – per nurodytą svetainę ar antstolio kontoroje“, – sakė A.Tamašauskienė.
O pabaigoje ji pridūrė, jog kiekvienam patartų pradėti mokėti skolas kuo anksčiau ir tartis su kreditoriais, kad neprisidėtų netesybų, palūkanų ir kitokios papildomos išlaidos.
Kreditas – didelė atsakomybė ir įsipareigojimas
Ar kuo galėtų padėti Arūnui, svarstė ir Savivaldybės teisės ir personalo skyriaus vedėjas Arvydas Bielskis. Anot vedėjo, tai išties ta situacija, kai verta pasakyti: nuo tokios nesame apdrausti nė vienas, į tokią galime pakliūti kiekvienas.
Pasak vedėjo, išieškant skolas skolininko turto kilmė (šiuo atveju – automobilio įsigijimo galimybės) nėra svarbi, svarbu tik kas yra jo savininkas.
Šis atvejis – toli gražu ne vienintelis žinomas A.Bielskio, kai žmonės ima didelius kreditus, visapusiškai neapsvarstę ar išties įstengs, ar turės iš ko juos grąžinti. Tiesa, bankų darbuotojai, jo nuomone, taip pat galėtų įspėti kredito prašantį žmogų, jog iš pirmo žvilgsnio lyg ir lengvai gaunami pinigai ištiesų yra didelė atsakomybė ir įsipareigojimas, jog veltui nieko negaunama – tuos pinigus pasiėmus reikės ir grąžinti. Tačiau bankininkai, žinoma to nedaro dėl labai paprastos priežasties – nes jie yra suinteresuoti išduoti kuo daugiau kreditų.
Tiesa, juristas savo kasdieniame darbe taip pat jau ne kartą susidūrė su panašiomis situacijomis, kai kreditai paimami išties „lengva ranka“, neatsakingai, o vėliau situacija tampa panaši į Arūno – tiesiog beviltiška.
„Tokiais atvejais prisimenu vieną posakį: kad mokytis kažkodėl mes vis norime iš savų, o ne iš svetimų klaidų“, – sakė A.Bielskis.
Inicijuoti fizinio asmens bankroto bylą, pasak A.Bielskio, taip pat nėra labai lengva. Tam reikia, kad situacija atitiktų nemažai įvairių kriterijų ir reikalavimų. Nėra taip, kad skolų prisidaręs žmogus nutars kad taip nesunkiai gali atsikratyti skolų, ir teismai jį tuoj pat pripažins bankrutavusiu.
Greitieji kreditai bedarbiams ir paskolos internetu https://paskolos-internetu.eu/