Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Šilutė sutiko naują leidinį – dienos šviesą išvydo Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo narių išleista knygelė „Laiškai mokytojui“.
F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje susirinkę klubiečiai ir jiems prijaučiantys šilutiškiai pasidžiaugė ir tuo, kad šiandien visi galime kalbėti ir skaityti gimtaja kalba, ir jau devintuoju savo leidiniu.
Tačiau tai pirmoji klubo išleista knygelė pedagogine tema. Gal kaip tik todėl knygelės pristatyme ir išsirutuliojo diskusija apie „anų laikų“ ir šiandienos mokyklą, kai kuriais momentais įgavusi ir poezijos sparnus…
Laiškai susikurtam mokytojo idealui
Knygelė „Laiškai mokytojui“ skirta garsios Lietuvos pedagogės Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms. Tai bendras H.Zudermano klubo redkolegijos – Romualdos Dobranskienės, Danos Junutienės, Dalios Šulcienės, Daivos Trijonienės ir sudarytojų Irenos Arlauskienės bei dailininkės Rūtos Čiuželienės darbas.
„Mes visi – kalbos puoselėtojai, rūpi mums, kad gimtosios kalbos žodis būtų švarus“, – į susirinkusiuosius kreipėsi D.Šulcienė.
Knygelę redagavusi mokytoja ekspertė I.Arlauskienė pastebėjo, jog ši knygelė itin svarbi tuo, kad joje ypač ryškus mokytojo ir mokinio santykis. I.Arlauskienės nuomone, kol mokytojas bus vadinamas paslaugų teikėju, mokykla ir visuomenė turės didelių problemų.
„Kuo šalia pasaulinės literatūros aukso fondo gali būti reikšmingi, sudominti ar nustebinti, kokią žymę gali palikti skaitytojo sąmonėje paprastos moters laiškai, rašyti mokytojui, praėjus maždaug dvidešimčiai metų po retų susitikimų moksleivių literatūriniuose konkursuose? Kas tas mokytojas“, – svarsto I.Arlauskienė knygelės įžangoje.
Ir daro išvadą, jog kreipinius „Geroji“, „Vienintele“, „Brangioji“, „Mano vaikystės vaivorykšte“ ir kitus reikia priimti kaip sąmonėje susikurto mokytojo idealo įvardijimą. Mokytojo, kurio reikėjo vaikui, ištroškusiam meilės, mokytojo – intelektualo, kuris retų sugebėjimų ir poreikių mokiniui turėjo užpildyti vaikystės praradimus, pažadinti kūrybai, platesniam pasaulio pažinimui.
Gimnazistams antrino laiškai
Knygelės pristatyme dalyvavę gimnazistai prisipažino, kad jiems buvo skaudu skaityti apie kai kurių „anų laikų“ mokytojų elgesį: kad jie galėjo žeminti mokinį, jo šeimą, nors turėjo skatinti siekti aukštesnių gyvenimo tikslų. Palyginę prieš kelis dešimtmečius buvusią ir laiškuose minimą mokyklą su šiandienine, gimnazistai sakė pasidžiaugę, jog gyvena dabar, kai mokytojai, anot jų, vis labiau tampa mokinių draugais, kai su jais galima ir kalbėti, ir pasidžiaugti.
„Šių dienų mokykla nuo tų laikų jau yra labai paaugusi“, – tokiu teiginiu gimnazistai pradžiugino renginyje dalyvavusius mokytojus.
„Juk mokytojas – ne tas, kuris yra formaliai paskirtas, o tas, į kurį susibėga šviesa ir skaudėjimas, kur vaikiškos išmonės gauna atsaką ir prisiglaudimą…“, – tarsi iš tolo antrino gimnazistams laiškų autorė.
„Ši knygelė yra lyg testas iš praeities mums, dabartiniams mokytojams“, – sakė D.Šulcienė.
Knygelės pagrindas – autentiški laiškai, kuriuos prieš kelis dešimtmečius viename rajono kaime gyvenanti moteris rašė šilutiškei pedagogei, su kuria susitiko moksleivių kūrybos konkursuose. Šiuos laiškus klubo narė išsaugojo iki šiandienos. Pastebėjusi, kad juose esama, jos pačios žodžiais tariant, geros literatūros užuomazgų, buvusi pedagogė tarėsi su klubo nariais ir visi pritarė, kad jie galėtų atgimti išleisti bendru kūriniu.
Antroji linija – šeima
„Knygos tekstas – stiprus, atviras ir jautrus, taip gali rašyti tik moteris, nes ji pasaulį jaučia atviriau ir skaudžiau“, – mano D.Trijonienė.
Taigi pirmoji šių laiškų siužetinė linija yra mokinio ir mokytojo santykiai, gyvenimas mokykloje, o antroji – šeima, išgyvenanti pokario laikotarpio baimę, skurdą ir netektis.
Kartu tai – mergaitės, moters sielos gyvenimo istorija, parašyta žmogaus, kuris svajojo būti mokytoja, žurnaliste, rašytoja, ir kurio svajonės neišsipildė.
Pasak ilgametės pedagogės I.Arlauskienės, yra laiškų romanai, o knygelę „Laiškai mokytojui“ ji pavadintų laiškų apysaka. Belieka manyti, kad papasakoti asmeninius išgyvenimus laiško forma autorei buvo lengviau, todėl ji ir nerašė apysakos.
Apie savo naktinį blaškymasi ieškant geriausių meninių sprendimų kalbėjo iliustracijų autorė, tautodailininkė R.Čiuželienė, apipavidalinusi jau ketvirtą H.Zudermano klubo išleistą knygą. Savo įspūdžiu ir sava patirtimi tądien dalijosi kiti pedagogai.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Kūryba.”