Beveik po metų, rugsėjo 13-ąją, teatro mėgėjus į Rusnę vėl sukvietė Klojimo teatrų šventė „Nendrynų raganėlė“. Tik šįkart žiūrovai pasižiūrėti spektaklių buvo kviečiami ne į Etnografinę žvejo sodybą, o ant Atmatos upės kranto.
Teatrų šventė saloje rengiama kas dvejus metus, o šiemet – ypatingos progos: minimi Teatro metai ir Kristijono Donelaičio 300-osios gimimo metinės. Tad šventiniai spektakliai interpretavo K.Donelaičio „Metus“.
Šeštadienį saulės nutvieksta Atmatos pakrantė klegėjo nuo šurmulio: vos per pora valandų prabėgo keturi „Metų“ laikai: saulelė budino keltis kartu su pavasariu, nugaras lenkti privertė vasaros darbai, į senas lietuvininkų vestuves kvietė ruduo ir dantimis kalenti vertė žiemos rūpesčiai.
„Pavasario linksmybės“ kleketavo su Kupiškio rajono Skapiškio kultūros namų teatro „Stebulė“ (rež. Vita Vadoklytė) linksmaisiais aktoriais. Pastarieji parodė, jog norint perteikti donelaitišką žodį ir mintį, scenoje nereikia ypatingų dekoracijų.
„Vasaros darbai“ atgimė kartu su Jonavos savivaldybės teatru (rež. Jonas Andriulevičius). Į būriškas vestuves kvietė ir „Rudens gėrybes“ interpretavo Tauragės kultūros centro liaudies teatro aktoriai (rež. Algima Juščiuvienė), o linksmai nuo „kalnelių“ čiuožti kvietė ir „Žiemos rūpesčiais“ dalijosi Palangos kultūros centro Grubusis teatras (rež. Virginijus Milinis).
Kol ant lauko scenos ir šalia jos sukosi dramos kolektyvai, čia pat, ant paruoštų virvių, buvo kabinami vaikų nutapyti piešiniai. Keturis metų laikus, kuriuos pavaizdavo K.Donelaitis, interpretavo ir jaunieji salos menininkai.
Sakoma, kad klojimo teatras yra virtęs gyvenimu arba gyvenimas – teatru. Visu tuo dar kartą buvo galima įsitikinti „Nendrynų raganėlės“ šventėje. Pasižiūrėti šmaikščių pastatymų, pakvėpuoti donelaitiška atmosfera susirinko nemažas būrys rusniškių ir svečių. Tarp jų – ilgametė Rusnės teatro režisierė Virginija Gajauskienė.
Dalindamasi prisiminimais V.Gajauskienė atsigręžė, kaip pati prisipažino, į maždaug 1999-uosius, kuomet su būreliu entuziastų pasirodė vienoje iš pirmųjų švenčių „Nendrynų raganėlė“. Tiesa, tuomet ši teatrų šventė dar taip nebuvo pavadinta.
Laikas bėga, o senosios vertybės išlieka. Gera, kai jos perduodamos iš kartos į kartą, kasmet vis labiau puoselėjamos, gražinamos. Visi žino, kad Rusnė be teatro – kaip ir be pavasarinio potvynio, saloje jau daug dešimtmečių nuolat veikia viena ar net kelios teatro trupės.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Kultūra.”