Kiekvienas augęs, gyvenęs ar kūręs, trumpam atvykęs ir pasilikęs gyventi Juknaičiuose, kiekvienas neabejingas šios gyvenvientės išskirtinumui žmogus šeštadienį vėl skubėjo čionai – čia surengtas šios gyvenvietės – parko sukūrimo 50-mečio minėjimas.
Ta proga saviškiai ir svečiai diskutavo apie Juknaičių gyvenvietės plėtrą, išsakė padėkas vieni kitiems, buvusiems ir dabartiniams kūrėjams, o daugiausia padėkos žodžių, žinoma, pelnė prieš pusšimtį metų Juknaičiams vadovauti pradėjęs, kūrybingą komandą subūręs ir išskirtines idėjas įgyvendinti ėmęsis dabar jau šios gyvenvietės Garbės pilietis Zigmantas Dokšas.
Kartu juknaitiškiai pradėjo dar vieną naują etapą – veiklą suremontuotuose kultūros namuose, kurie nuo šiol vadinsis bendruomenės namais.
Naują gyvenimą pradėjo kultūros namai
„Dėkojame visiems – gyvenusiems ir gyvenantiems, dirbusiems ir dirbantiems, kūrusiems ir kuriantiems Juknaičius“, – 
paminklinis akmuo su tokia dedikacija ir data šeštadienio popietę atidengtas Juknaičių parke. Ši dedikacija geriausiai išsako ir viso jubiliejinio renginio esmę.
Vėliau juknaitiškiai ir svečiai rinkosi prie namo, kur 4-erius metus nuo 1978-ųjų gyveno skulptorius Stanislovas Kuzma, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, sukūręs ir palikęs gyvenvietei išskirtinės meninės vertės skulptūras, tapusias šios gyvenvietės simboliais.
Nuo šiol šį namą žymės paminklinė lenta, kurią tądien atidengė ministro pirmininko patarėjas Antanas Vinkus, rajono meras Vytautas Laurinaitis ir Zigmantas Dokšas.
Dar vienas renginio akcentas – vejoje prie kultūros namų pasodintas ąžuoliukas. Jis žaliuos šalia jau ūgtelėjusio savo gentainio, kuris čia buvo pasodintas tuomet, kai juknaitiškiai sveikino Z.Dokšą 70-mečio proga.
Šeštadienį perkirpta ir kultūros namų atidarymo juostelė, o renginio organizatoriaus – Rusnės Salos etnokultūros ir informacijos centro etnografė Rasa Vičkuvienė išreiškė viltį, kad šie namai taps jaukiu, gražiu ir gyvu vietos gyventojų traukos centru, kad po senuoju pastato stogu nuo šiol prasidės naujas gyvenimas.
Beje, tik rugpjūtį baigus pastato remontą jame jau pradeda repeticijas suaugusiųjų ir moksleivių meno kolektyvai, o seniūnas Valentinas Dylertas neabejoja, kad dabar kultūrinis seniūnijos gyvenimas bus dar aktyvesnis.
Į kultūros namų fojė sugužėję šventės dalyviai neskubėjo susėsti salėje – visi suko prie čia eksponuojamų nuotraukų ir gyvenvientei skirtų apdovanojimų stendų, diplomų ir suvenyrų, kurie nukėlė keletą dešimtmečių į praeitį. Jie, šios gyvenvietės žmonių pelnyti už nuopelnus kuriant kultūringą aplinką darbui ir poilsiui, tądien surinkti į parodėlę, pavadintą „Juknaičių gyvoji istorija“.
Apdovanojimus skynė ištisus dešimtmečius
Iškilmingą Juknaičių gyvenvientės – parko sukūrimo 50-mečio minėjimą pradėjo seniūnas V.Dylertas. Jis sakė, jog Juknaičių žmonės prieš 50 metų tapo tvarkos, grožio ir darbštumo iniciatoriais. Žinoma, išskirtinį gyvenvietės veidą kūrė žymūs menininkai, bet didžiausias indėlis, pasak seniūno, yra čia dirbusių ir visą gyvenimą Juknaičiams atidavusių žmonių.
„Kad Juknaičiai yra tokie, kokie yra, šiandien ypatingą ačiū tariame jums, mielieji“, – sakė seniūnas.
Jis taip pat priminė, kad XXI amžius šiai gyvenvietei diktuoja naujus iššūkius, todėl reikia didžiulių pastangų, visų geranoriškumo, kad Juknaičiai neprarastų savojo veido.
Renginio vedėja Dileta Daujotienė priminė, kad Juknaičiai skaičiuoja ne vieną savo gyvavimo šimtmetį ir priminti istoriją pakvietė Salos etnokultūros centro direktorę Birutę Servienę.
B.Servienė pastebėjo, kad internete jau sukaupta tiek informacijos apie Juknaičius, jog ją susisteminti labai nelengva. Trumpai apžvelgdama gyvenvietės istoriją ji priminė, jog 1963 m., sujungus du atsilikusius kolūkius, buvo sukurtas Juknaičių tarybinis ūkis, o po metų jam vadovauti ėmėsi Z.Dokšas. Jam vadovaujant gyvenvietėje ne tik buvo statomos fermos, bet ir kuriamas grožis – sodinami parkai, kuriamos skulptūros.
B.Servienei teko ilgai vardinti šiai gyvenvietei skirtus apdovanojimus, nes Juknaičiai juos skynė ištisus dešimtmečius.
Pastebėtas ir dar vienas šiandienos Juknaičių privalumas – čia yra pakankamai darbo vietų. O juknaitiškių dvasią atspindi jų kasmetinės šventės pavadinimas – „Visada jauni“.
Labiausiai nusipelniusiems – Premjero padėkos
Rajono meras V.Laurinaitis pagyrė išskirtinai aktyvią Juknaičių bendruomenę, kuri vykdomų projektų skaičiumi lenkia visas kitas rajono bendruomenes, labai aktyvus čia ir jaunimas. Matyt, dėl to Juknaičiai savo išskirtinumą išlaikė iki šių dienų.
Mero padėkos raštai įteikti visai grupei šiai gyvenvietei labiausiai nusipelniusių žmonių: Benediktai Dokšienei, Jūratei Šukienei, Rasai Grygelienei, Rimutei Pilipavičienei, o gėlių puokštė – gimtadienį švenčiančiai bendruomenės pirmininkei Laimai Barkauskienei.
Bendruomenės pirmininkei teko ir Algirdo Butkevičiaus padėkos raštas už tai, kad nuolat buria apylinkės žmones bendrai prasmingai veiklai, o įteikė jį premjero patarėjas A.Vinkus. L.Barkauskienė sakė, jog už tai, kad ši bendruomenė yra pastebėta, ji dėkinga kiekvienam bendruomenės nariui.
Ministro Pirmininko padėkos raštas įteiktas ir ilgametei šokėjų vadovei Loretai Margaritai Černeckienei, apdovanojimas bus perduotas ir freskas kūrusiai dailininkei Angelinai Banytei.
A.Vinkus tikino apvažiavęs Juknaičius ir susidaręs gerą įspūdį apie čia sodybas ir įstaigas puoselėjančius darbščius žmones, apie parką, kuriame skulptūrų yra tiek, kad net muziejai pavydi.
Z.Dokšas linkėjo šuoliuoti į priekį
Sveikinimą juknaitiškiams atsiuntė ir a.a. skulptoriaus S.Kuzmos našlė Lida Kuzmienė. Jame prisimenama, jog Z.Dokšas ir Juknaičių žmonės prieš pusšimtį metų pakvietė kurti menininkus, architektus, skulptorius ir jie visi čia paliko dalelę savo kūrybos, o kartu – ir dalelę savęs.
S.Kuzma, pasak L.Kuzmienės, mylėjo Juknaičių žmones, noriai su jais bendravo. Skulptoriaus našlė irgi dėkojo šios gyvenvietės žmonėms, kurie buvo atviri menininko idėjoms, padėjo jas įgyvendinti, o šiandien puoselėja jo kūrybos atminimą ir rūpinasi darbų išsaugojimu.
Juknaitiškiai, anot L.Kuzmienės, visada buvo kūrybingi ir drąsūs, sugebėjo “pakelti akis”, todėl ji linki Juknaičiams gražios ateities ir klestėjimo.
Šventėje sulaukta ir kitų čia kūrusių architektų, jų palikuonių, ir visi jie prisiminė, kad Juknaičiuose visuomet buvo palaikomos įdomios idėjos, linkėjo juknaitiškiams nesustoti, o apgailėjo tik vieną dalyką – iki šiol vis dar neatstatytą nuniokotą Juknaičių sveikatingumo centro pastatą.
Į sceną užlipęs Z.Dokšas sunkiai tramdė išdavikiškas džiaugsmo ašaras. Jis sakė visada žinojęs, kad „visos SSRS neprišersi pienu ir mėsa“, bet taip pat žinojęs, jog ne vien duona ir kaimo žmogus nori būti sotus. Ne vien pelnas jam buvo tikslas, todėl būdavęs ypač laimingas, kai pavykdavę įgyvendinti ką nors gražaus.
Jis prisiminė, jog pirmininkaujant buvę ir klaidų, ir papeikimų ne vienam pavaldiniui tekę parašyti, todėl išties nemanęs, kad praėjus pusšimčiui metų sulauksiąs tiek gražių padėkos žodžių, nuo kurių „net galva svaigsta“.
„Vadinasi, ir toliau reikia būti su jumis, o dabar jau noriu, kad Juknaičiai ne mažais žingsneliais į priekį eitų, bet šuoliais šuoliuotų“, – sakė garbus svečias, pabaigoje prisipažinęs juknaitiškiams meilę.
Ir Z.Dokšui, ir daugeliui kitų Juknaičiams nusipelniusių žmonių tądien įteikti rudeniško derliaus simboliai – suvenyriniai obuoliukai.
Tądien skambėjo Juknaičių moksleivių eilės ir dainininkų dainos gimtinei: „Juknaičiai mūs vieninteliai namai“, – skambėjo scenoje, kurioje kabantis užrašas skelbė: „Čia gera gyventi…“