Jau 30-ąjį kartą buvę mokytojai susirinko paminėti rugsėjo 1-ąją. Ši šventė jiems – ne tik mokslo metų pradžia, bet ir atsidavimas savo pašaukimui bei pagarba praeičiai. Nors metai bėga, o plaukai sidabruojasi, šie žmonės nepraranda ryšio su savo praeitimi. Metraštyje suklijuotos susitikimų nuotraukos su mokytojos Angelės įrašu: „Niekas nejaučiame, kaip praeina jaunystė, pajuntame tik tai, kad ji jau praėjusi. Tačiau ir senatvė gali būti kupina malonumų. Žodžio „senatvė“ iš viso nereikėtų, nes jaunystė – kaip vyturys – turi savo rytinius čiulbėjimus, o senatvė – kaip lakštingala – privalo turėti vakarines giesmes. „Jaunystės“ klubo nariai. 1995 metų rugsėjo 1-oji“.
Susitikimai prasideda tylos minute, skirta pagerbti išėjusius kolegas. Vėliau klubo nariai dalijasi prisiminimais, linkėjimais. Bene puikiausiai šią susitikimo nuotaiką perteikia kraštietės, pedagogės B. T. Lengvenienės eilėraštis: „Gyvenimas albumas,/jo lapai – mūsų metai,/Pranykstantys, kaip dūmai,/spindėję kaip kometos./Dažni likimo vėjai nugairina mums plaukus,/O laimėn nesuspėjam, nes vis sutrukdo klaidos.“
Tai lyg duoklė praeičiai, kuri ne visada buvo lengva, tačiau visuomet prasminga klubo nariams, lyg priminimas, kad tikrasis turtas – ne materialūs daiktai, o bendrystė, pagarba vienas kitam ir išliekanti jaunatviška dvasia.






Rašyti atsakymą