„Prereabilitacija – pasirengimas operacijai, kai stiprinamas kūnas, lavinami reikalingi įgūdžiai ir aiškinamasi, kas laukia po operacijos – gali turėti lemiamos reikšmės: sumažėja komplikacijų rizika, trumpėja gydymo ligoninėje trukmė, pacientas greičiau sugrįžta į įprastą gyvenimą“, – sako “Eglės sanatorijos“ fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Romantė Aleknavičienė.
Pasirengimas
Prereabilitacijos tikslai priklauso nuo planuojamos operacijos pobūdžio ir paciento būklės. Vienas esminių – stiprinti raumenis, ypač aplink pažeistą sąnarį (ruošiantis kelio sąnario operacijai, ypatingas dėmesys skiriamas šlaunies keturgalviui raumeniui).
Antras tikslas – sąnario mobilumo išlaikymas, nes kuo didesnė sąnario judesių amplitudė prieš operaciją, tuo lengvesnė reabilitacija po jos. Trečiasis – bendros fizinės būklės gerinimas: ištvermė, kvėpavimo funkcija, skausmo mažinimas, kad operacijos laukimas būtų lengvesnis.
Svarbu mokytis įgūdžių, kurių prireiks po operacijos: kaip naudotis ramentais, vaikštyne, kaip saugiai atsikelti iš lovos ar leistis laiptais. Kai žmogus jau žino, ką daryti, jis mažiau baiminasi.
Šiuos įgūdžius padeda lavinti kineziterapeutas, kuris pacientą aplanko pirmąją parą po operacijos, bet veiksmingiau, kai pacientas su šia informacija supažindinamas prieš operaciją.
Svarbus ir emocinis pasirengimas: jei pacientas žino, kas jo laukia po operacijos, išmoksta atpažinti galimas komplikacijas, jam mažiau nerimo ir daugiau aiškumo. O tai turi tiesioginę įtaką gijimo kokybei.
Rizikos veiksnys
Ne visi pacientai į operaciją ateina fiziškai pasiruošę. Vienas didžiausių iššūkių – raumenų silpnumas. Jis, kartu su mažu fiziniu aktyvumu, antsvoriu ir gretutinėmis ligomis gerokai apsunkina pooperacinį laikotarpį. Prisideda prasta mityba, rūkymas ir net psichologinė būsena – jei žmogus bijo skausmo ar nesupranta proceso, jis gali tiesiog vengti judėti po operacijos.
„Ypač sudėtinga, kai pacientas serga cukriniu diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis. Šie sutrikimai lėtina gijimą, didina infekcijų, komplikacijų riziką. Rūkymas blogina audinių kraujotaką, į audinius patenka mažiau deguonies ir žaizdų gijimas gali užtrukti. Tuomet svarbus visapusiškas pasirengimas su specialistų komanda. Jei mityboje trūksta baltymų ir vitaminų – žaizdos taip pat gyja sunkiau“, – teigia R. Aleknavičienė.
Ji mini pavyzdį, kai pacientas, planavęs kelio sąnario operaciją, reabilitacijos metu neturėjo tipinės šlaunies raumens hipotrofijos, nes ruošėsi šiai operacijai iš anksto. Abi kojos buvo vienodai stiprios, todėl jis atsistatė greičiau ir lengviau, jo motyvacija buvo didesnė, o nuotaika – geresnė.
Kam pasiruošimas būtinas?
Prereabilitacija ypač rekomenduojama vyresniems, mažiau judantiems pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis, taip pat sportininkams, kuriems svarbus greitas atsistatymas po operacijos. Pasiruošimo metodai priklauso nuo būklės – vienam svarbi mityba, kitam – fizinis aktyvumas ar psichologinė pagalba, o trečiam gali prireikti pagalbos visose srityse.
Lietuvoje prereabilitacija vis dar nėra apibrėžta nei kaip atskira sveikatos priežiūros paslauga, nei finansuojama iš PSD fondo. Tai – paciento atsakomybė. Visgi dalis ortopedų-traumatologų jau rekomenduoja pacientams prieš sąnario endoprotezavimą pasiekti tam tikrą kūno masės indeksą – antraip jie negalės atlikti operacijos.
R. Aleknavičienė rekomenduoja kreiptis į šeimos gydytoją, kuris gali bendradarbiauti su kineziterapeutu ir sudaryti pasiruošimo planą. Galima kreiptis ir į reabilitacijos įstaigas, kur būtų sudarytas individualus pasiruošimo planas. Pasiruošimas nėra alternatyva operacijai ar reabilitacijai po jos. Tai – trūkstama grandis, dėl kurios visas gydymo procesas tampa efektyvesnis.
Pagal BNS inf.