Rusnės miestelio bendruomenė praturtėjo dar vienu – trečiuoju – pripažintu tautodailės meno kūrėju. Violetai BENETIENEI suteiktas Lietuvos tautodailininkės vardas ir ji tapo Tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus nare.
Pirmuoju Rusnės tautodailininku tapo dailininkas Egonas Peteraitis, kurio drobės su Rusnės peizažais puošia dažno rusniškio namus.
Ūkininkas Gintaras Augustinas – antrasis rusniškis, gavęs tautodailininko vardą. Jo kūriniai – lauko akmenys, puošti originaliais ūkininko nukaltais metalo dirbiniais.
Į iškilmingą tautodailininkės V.Benetienės pažymėjimo įteikimo ceremoniją ir jos veltinių meno dirbinių parodos pristatymą suėjo pilnutėlė Salos etnokultūros ir informacijos centro salė: meno gerbėjai, draugai ir buvę bendradarbiai.
Kūrybą skatino pedagogai
Tautodailininkės V.Benetienės gyvenimą ir kūrybos pradžią pristatė ir renginį vedė Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė ir vadybininkė Sonata Verbučianskė.
V.Benetienė gimė vyresnės kartos rusniškių dar prisimenamo dailininko Danieliaus Mažučio šeimoje. D.Mažutis su žmona Sofija bei mažamečiais vaikais Romualdu ir Violeta Rusnėje apsigyveno 1957 metais.
Violetos auklėtojas buvo labai Rusnės mokykloje gerbiamas šviesuolis istorikas A.Virketis. Aktorinius Violetos sugebėjimus pastebėjo ir puoselėjo legendinis šios mokyklos lietuvių kalbos mokytojas Petras Balčius. Už suteiktus dailės įgūdžius V.Benetienė dėkinga ne tik savo tėveliui, bet ir pedagogei Eugenijai Lileikytei, kuri nuo ankstyvos jaunystės ją įtraukė į mokyklos sienlaikraščio leidybą, kur lavinosi jos rašyba meniniais šriftais, karikatūrų ir kitokių piešinių technikos įgūdžiai.
Ir besimokant mokykloje, ir mokantis Vilniaus universitete bei Šiaulių pedagoginiame institute, ir sugrįžus dirbti į Rusnės mokyklą, kelis dešimtmečius V.Benetienės gebėjimai valdyti teptuką tarnavo visai Rusnės bendruomenei. Be pagrindinės jos darbovietės, Violetos darbai buvo matomi tuometinio ūkio stenduose, specialiojoje internatinėje mokykloje, miestelio stenduose. Jos fantazija ir rankomis sukurtos dailios afišos ar plakatai kvietė į įvairius renginius, spektaklius, sporto varžybas.
Buvusios kolegės, garbaus amžiaus pedagogės Valerija Jurčiūtė, Liucija Morkevičienė, sveikindamos tautodailininke tapusią V.Benetienę, sakė, kad visuomet džiaugėsi ir prieš visokias komisijas puikuodavosi jos rankų išdailintais kabinetais.
Sugundė veltinių karoliai
Vilnos ir veltinių meno dirbiniais V.Benetienė susidomėjo prieš 15 metų. Tuomet su grupe dailės būrelio moksleivių ji lankėsi tokio meno dirbinių parodoje – mugėje Kretingoje. Sužavėjo iš vilnos pagaminti spalvingi karoliai, kurie tuomet atrodė tokie mieli, švelnūs, tačiau tikrai nepigūs. O kodėl nepabandžius pasigaminti pačiai? Vėliau sekė keli seminarai, praktiniai mokymai, o po jų – pirmieji V.Benetienės autoriniai veltiniai gaminiai.
Dabar V.Benetienė savo kūrinius daro iš sausos ar šlapios vilnos. Pati pasigamina vilnos medžiagą – veltinį. Įvaldžiusi vilnos papuošalų gamybos technologiją, ji jau gamina vilnos delmonus, rankinukus.
V.Benetienė mėgsta rankines papuošti lietuvių senųjų dievybių atvaizdais: Lada, Lela, Laima, Austėja, Žvėrūna.
Planuoja naują kolekciją
Daug vilnos dirbinių V.Benetienė jau yra perleidusi draugėms, nemažai jų iškeliavo į užsienio šalis – Vokietiją, Australiją – kaip mūsų kraštą reprezentuojančios dovanos.
Pristačiusi savo kūrinių kolekciją, V.Benetienė sakė jau baigsianti dievybių temą. Ji brandina naują idėją: vilnos delmonai, rankinės ar paveikslai artimiausiu metu bus puošiami vaizdais, simbolizuojančiais Rusnės praeitį ir dabartį.
Vilnos kūrinių gamybos paslapčių V.Benetienė išmokė ir savo dukrą, pedagogę Eglę. Prieš Kalėdas abi gamina dovanėles artimiesiems – vilnonius angeliukus. Pasak V.Benetienės, Eglei netrūksta kūrybinių gabumų, tačiau ji visą savo laiką skiria darbui su ugdomais vaikais. Todėl mama neabejoja, kad Eglės kūrybiškumas atsiskleis tuo pačiu gyvenimo laikotarpiu, kaip ir jos, – išėjus į užtarnautą poilsį.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.