Šį rudenį iš Klaipėdos kilęs fotografas Gediminas BARTUŠKA kartu su Ramūnu Danisevičiumi Vilniuje atidarė koncertinių fotografijų parodą.
Klausite, kodėl tai turėtų būti įdomu mums, šilutiškiams? Ogi pirmoji G.Bartuškos paroda buvo Šilutėje, jo geri draugai – Šilutės teatro kolektyvas, kuriame dirba Gedimino brolis Vytautas. O geriausi vyro fotokadrai gimsta būtent Šilutės gamtoje. Gedimino meilė fotografavimui vis augo, ir nuo klaidžiojimo Pamario pievose, pirmosios parodos, jis po truputį perėjo iki koncertų įamžinimo.
Vilniuje atidarytoje parodoje į lankytojus iš nuotraukų žvelgė Robert’as Plant’as, Lenny Krawitz’as, Paul’as Stanley, Eric’as Clapton’as, „Linkin Park“ ir begalė kitų pasaulinio garso atlikėjų.
Tyrinėdamas jų fotografijas, nejučia mintyse pradedi niūniuoti jų melodijas… Rodos, tikrai akimis pamatei muziką, o parodos pavadinimas pataikė tiesiai į patirtų įspūdžių dešimtuką – „Muzika akims“.
Pagrobę laisvą Gedimino minutę, paprašę trumpam į šoną padėti fotoaparatą, šnekučiuojamės apie tai, ko reikia, kad būtum geru fotografu, ar įamžinant koncertus šie ir lieka tik muzika akims, ir apie meilę fotografijai, kuri gimė… kapinėse.
– Kaip gimė mintis Vilniuje atidaryti fotografijų parodą?
– Po truputį mano koncertinių nuotraukų archyvas kaupėsi. Pradėjau galvoti, kad laikas visam tam tapti kūnu. Taip bemąstant, facebook’e beklaidžiojant, akys užkliuvo už R.Danisevičiaus muzikantų nuotraukų albumo. Pagalvojau – o kodėl gi negalime padaryti parodos kartu?
Ramūnui patiko mano idėja ir, viską suderinus, per „Vilnius music week“ festivalį mes tai padarėme!
Beje, noriu pasigirti, kad pirmoji mano asmeninė paroda įvyko jūsų mieste – Šilutėje, teatro festivalio metu. Jei gerai pamenu, tai buvo 2004-aisiais. Dažnai bendraudavau su Šilutės teatru, tai taip natūraliai ir gavosi, kad nusprendžiau atidaryti parodą teatro festivalio metu. Džiugu, kad tuomet teatro kolektyvas mielai sutiko man padėti.
– „Muzika akims“… Ar galima sakyti, kad pavadinimas atskleidžia tai, jog po koncerto jaučiatės taip, lyg muzika tikrai buvo tik jūsų akims, o ne ausims?
– Žinokite, spėju viską išgirsti – aš greitas. Jeigu rimtai, tai sudėtinga būsena. Aš sakyčiau, kad girdžiu muziką fotografuodamas, bet dirbdamas apie tai negalvoju – tą akimirką man teikia malonumą fotografavimas, o muzika tam tik padeda. Galima sakyti, kad girdžiu kadrą.
Koncertuose leidžiama fotografuoti tik kelias pirmąsias dainas, dažniausiai – tris. Per tą laiką turiu padaryti tai, dėl ko atėjau. Žinoma, tada nėra laiko sėdėti ir mėgautis muzika, bet po to dažniausiai galima pasilikti koncerte.
Todėl lieka laiko ir akims, ir ausims.
– Koks koncertas paliko stipriausius įspūdžius?
– Sunkus klausimas. Visi koncertai skirtingi – kaip negalėčiau išskirti vienos mėgstamiausios grupės, taip yra ir su koncertais.
Gyvai atliekama muzika skamba visiškai kitaip nei įrašuose. Todėl net kartais nustembu, kai, pavyzdžiui, džiazo, kurio niekada neklausau namie, koncertai palieka didelį įspūdį.
Labai įsiminė visi trys „Rammstein“ pasirodymai Lietuvoje, tiek dėl įspūdingo šou, tiek dėl jų atliekamos muzikos.
Be abejo, sužavėjo ir grandiozinis „Metallica“ koncertas Vilniuje, grupės „Korn“ koncertas Rygoje ir „Red Hot Chilli Peppers“ pasirodymas Kaune. Negaliu nepaminėti ir grupės „Prodigy“ šou.
– Ar turite kokią savo darytą nuotrauką, kuria pats itin žavitės? Ar ši turi kokią jos nufotografavimo istoriją?
– Dar sunkesnis klausimas. Man atrodo, kad labiausiai patinkantis kadras dar tik bus padarytas ateityje.
Kuo sunkesnės fotografavimo sąlygos, tuo jis man brangesnis. Dažniausiai tai būna akimirka su banalia istorija.
– Kur dar krypsta jūsų fotoaparato objektyvas? Ar tik į koncertuojančius muzikantus?
– Labai mėgstu keliauti ir be fotoaparato net nesileisčiau į kelią. Dažniausiai fotografuoju miestą, gatvės gyvenimą. Mėgstu fotografuoti ir gamtą, bet tam reikia daug laiko.
Fotografuoju ir vestuves – tai išties neblogas būdas užsidirbti, ypač kai 
žinai, ką darai.
Fotografuoju ir žmones, turiu porą dokumentinės fotografijos projektų, bet apie tai dar anksti kalbėti. Kol kas šiuos planus paliksiu paslaptyje. Labiausiai ir mėgstu dokumentinę fotografiją, kai nuotrauka pasakoja istoriją.
– Kada pajutote, kad jūsų gyvenimo kelias veda link fotografijos?
– Kažkur pirmasis mano kadras dar juostelėje guli. Tai nebuvo kažkoks staigus lūžis, nušvitimas, po kurio aš supratau, kad „taip, aš būsiu fotografas“.
Kažkaip viskas gavosi savaime. Vaikystėje turėjome „Smena 8“ fotoaparatą. Pamenu per atostogas maigydavome jį. Vėliau įsigijau juostinę „muilinę“, dar vėliau – ir veidrodinį „Zenit“.
Tada ir supratau, kad fotografija kažkas daugiau nei atostogų ar vakarėlio nuotraukos. Valkiojausi po kapines ir jaučiausi didelis menininkas. Tada turbūt ir užgimė tikroji meilė…
Vėliau išvažiavau gyventi į Vilnių ir įstojau mokytis fotografijos. Taip ir atsidūriau šitoje baloje.
– Ką patartumėte tiems, kurie svajoja tapti fotografais, bet nežino, nuo ko pradėti?
– Patarčiau dar kartą pagalvoti. Jeigu rimtai, tai patarčiau nesusižavėti fotografo darbo „romantika“.
Visų pirma, tai yra nelengvas darbas, dažnai – neriboto darbo laiko. Be to, visą darbo dieną ir stresas lydi.
Vis dėlto, jeigu išsiaiškinus visas darbo aplinkybes dar lieka noro, grįžus po 12 valandų kasdienio darbo, vis tiek laisvą savaitgalį imti su savimi fotoaparatą, tai šis darbas – jums.
O pradėti fotografo veiklą reikia nuo puslapio sukūrimo facebook’e. Juokauju, aišku. Visų pirma, reikia pradėti fotografuoti labai daug, žiūrėti kritiškai į savo darbus, mokytis iš to, kas jau sukurta. Svarbu išmanyti savo darbą tiek techniškai, tiek kūrybiškai.
– Kur krypsta jūsų žvilgsnis per fotoaparato objektyvą? Ar nepagaunate savęs, kad vaikščiodamas mieste „fotografuojate“ žmones, vaizdus tiesiog akimis?
– Taip, tai turbūt ne vien mano „liga“. Dažnai pagaunu save galvojantį: „O, koks geras būtų kadras, koks puikus apšvietimas…“
Beje, taip būna visada, kai neturiu su savimi fotoaparato.
– Kokį ryšį turite su Šilute? Ką palinkėsite mūsų krašto žmonėms?
– Šilutė nėra mano gimtasis miestas, tačiau Šilutėje liko daug gražių prisiminimų. Tai gražus ir jaukus miestelis, į kurį visada miela sugrįžti. Čia liko daug draugų, kuriuos visada smagu aplankyti.
Dievinu Šilutės krašto gamtą. Patinka ramus, neskubus miesto gyvenimas, kur galima atsipūsti po šurmulio. Tad mėgstu dingti visai dienai šiose apylinkėse su fotoaparatu.
Šilutiškiams linkiu klausyti kuo daugiau geros muzikos ir gal kartais pasižiūrėti kokį fotografijos albumą. „Kovos klubo“ knygos autoriaus žodžiais tariant: „Muzika yra kvaišalų dozė, kuria gali piktnaudžiauti“.
O jeigu reikia palinkėti ką nors rimčiau, tai linkiu šilutiškiams gyvenime užsiimti tuo, ko jie trokšta, rasti save toje veikloje, o kas jau rado – tiesiog mėgautis ja.
Projektas: „Kultūros uostas: Kūryba.”