Buvęs pedagogas, šilutiškis Anatolijus Žibaitis, kilęs iš Gardamo apylinkės, neseniai visuomenei pristatė naują apybraižų knygą „Gardamo istorijos vingiai“.
Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje surengtose knygos sutiktuvėse dalyvavęs Šilutės pirmosios gimnazijos istorijos mokytojas Algirdas Gečas papasakojo apie savo įspūdžius perskaičius naująjį leidinį.
„Esu įsitikinęs, kad ši knyga turėtų tapti Gardamo krašto žmonių knyga, liudijančia ir stiprinančia jų ryšį su gimtine. Ir ne tik gardamiškių“, – tvirtina A.Gečas ir savo įžvalgomis dalijasi su „Šilutės naujienų“ skaitytojais.
Kai prieš porą savaičių į mano klasę Šilutės pirmojoje gimnazijoje užėjo mokytojas Anatolijus Žibaitis ir pranešė gerąją naujieną apie naują knygą, aš iš karto pasisiūliau ta proga kalbėti. Ir per tas dvi savaites nė karto dėl tokio impulsyvaus savo elgesio nesigailėjau.
Ši knyga man itin reikšminga keliais aspektais.
1. A.Žibaitis buvo mano lietuvių kalbos ir literatūros bei visuomenės mokslo mokytojas, o vėliau – kolega.
2. Kolega Anatolijus savo knygoje rašo apie Paprūsę – paribio teritoriją, kuri apima istorinės Prūsijos ir istorinės Žemaitijos dalis. Turiu prisipažinti – aš irgi esu to Paribio kultūros žmogus: gimiau šalia Kvėdarnos, kuriai XVI a. priklausė ir autoriaus tėviškė Gardamas. Mano tėtis Motiejus Gečas gimė ir užaugo Žvingiuose, per kuriuos ėjo knygnešių keliai ir kurie buvo svarbi draudžiamos spaudos platinimo vieta. Netoli Šilalės gimė ir augo ir mano mama. Taigi mane su šia A.Žibaičio knyga sieja ne tik asmeninė pažintis su jos autoriumi, bet ir istorinė jos erdvė.
Kokia mano nuomonė apie šį naują A.Žibaičio kūrinį? 
Visų pirma iškėliau sau klausimą – kokiam tipui galima jį priskirti? Aš randu čia ir monografijos, ir memuarų, ir istorinės apybraižos bruožų, bet knygą apibūdinčiau kaip kraštotyrinį darbą. Tai tikrai nemenkina jos reikšmės, nes kraštotyriniai darbai šiuo metu yra populiarūs ir reikalingi. A.Žibaičio darbe daug dėmesio skiriama kaimo istorijai, siekiama išsaugoti žmonių sukauptus praeities liudininkus, kaupiama ir vizualinė medžiaga.
Ypač didelis dėmesys skiriamas moterims, kurios čia reiškiasi ir kaip knygnešės, ir kaip partizanų – laisvės kovotojų – ryšininkės, mokytojos, ūkininkės. Moterų tematika yra būdinga šiuolaikinei kraštotyrai ir ją sustiprina.
Darbe paliečiama ir Gardamo mokyklos istorijos problema, skiriamas dėmesys etninei kultūrai (trobesiams, vežimams, pakinktams, padargams), partizaniniam judėjimui Lietuvoje. Tai rodo, kad A.Žibaičio darbas atitinka kraštotyrinio darbo bruožus, bet kartu „išeina“ už tokio darbo ribų.
Akivaizdu, kad šis darbas yra aktualus ir dabarties Lietuvos žmogui. Jo gyvenimas per paskutinius dešimtmečius ženkliai pasikeitė: mus veikia įvairios kultūrinės įtakos, globalizacija, didžiulės galimybės ir iškylantys nemaži iššūkiai. Šia prasme knyga tarsi primena mums didžiąsias vertybes, nuo kurių atitrūkti nereikėtų. Esu įsitikinęs, kad ši knyga turėtų tapti Gardamo krašto žmonių knyga, liudijančia ir stiprinančia jų ryšį su gimtine. Ir ne tik gardamiškių.
Darbas tikrai aktualus – knygoje išplėtota mintis, kad Paprūsės krašto žmonės visada palaikė Lietuvos nepriklausomybės idėją.
A.Žibaitis detaliai aprašė epizodą, kaip pypliškėnas A.Razma (jo senelis) vežė Žemaičių Naumiestyje surinktą produktų labdarą lietuviams kariams, kovojusiems Nepriklausomybės kovose 1920 metais. Įspūdingai aprašyta, kaip N.Kurmis per vestuves Žakainiuose surinko Lietuvos kariuomenei 89 auksinus, o kad suma būtų apvali – nuo savęs pridėjo ir likusius 11 auksinų. Tai buvo sunkus metas tiek mūsų valstybei, tiek žmonėms, bet patriotinis nusiteikimas buvo labai stiprus. Ar šis pavyzdys nėra aktualus ir mūsų laikmečiui?
Šie metai visame pasaulyje minimi kaip Reformacijos metai, nes sukanka 500 metų nuo šio judėjimo pradžios Vokietijoje 1517 m. Šis įvykis bus pažymėtas visoje Europoje ir Lietuvoje, bet malonu pabrėžti, kad A.Žibaičio dėka tai jau vyksta Šilutės krašte.
Iš tikrųjų, darbe daug dėmesio skiriama reformacijos judėjimui aprašomoje istorinėje Paprūsės erdvėje, pateikiama įdomios medžiagos apie evangelikų liuteronų bendruomenes skirtinguose vietovėse, atskirus žmones ir jų likimus. Manau, kad autorius savo įžvalgomis apie reformacijos raidą Paprūsėje galėtų surengti net atskirus susitikimus su įvairaus amžiaus mūsų krašto gyventojais. Ta auditorija galėtų būti ir mokiniai.
Norisi pasakyti ir vieną pastabą dėl darbo pavadinimo. Knygos pavadinimas „Gardamo istorijos vingiai“ nevisai atitinka šio darbo keliamų problemų erdvės. Čia rašoma apie gerokai platesnį regioną – nuo Švėkšnos iki Žvingių, paliečiama daug įvykių, bendruomenių ir žmonių, kurie gyveno ir veikė toli už Gardamo ribų, likimai. Todėl manau, kad dabartinis pavadinimas yra per siauras pateiktos medžiagos tematikai. Bet tik autoriui spręsti, kokį pavadinimą parinkti savo darbui.
2018 m. bus minimas Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-metis. Jau rengiamos šios sukakties programos, kuriamos vizijos, pasipylė ir polemika, ar viską darome taip, kaip reikia. Aš manau, kad ta proga A.Žibaičio darbas galėtų būti pakartotinai išleistas gerokai didesniu tiražu, visos apimties, kaip autoriaus ir buvo sumanyta darbo pradžioje. Tai būtų puiki dovana Šilutės krašto žmonėms tokia svarbia visiems mums proga, ir apie tai derėtų rimtai pamąstyti platesniame šilutiškių rate, įtraukiant ir Savivaldybės administracijos atstovus.
Man A.Žibaitis visada išliks stiprus savo dvasia, energingas, besišypsantis, kultūringas vyras. Nustebau, kai knygoje radau tokį sakinį: „…1937 m. Vaclovui ir Bronei Žibaičiams ypatingi – rugpjūčio mėnesį gimė sūnus Anatolijus“. Pagalvojau, koks išmintingas tas mokytojas Anatolijus: jis mums visiems, savo artimiesiems ir sau pačiam įteikė ypatingą dovaną artėjančio savo jubiliejaus proga!
Ilgiausių Jums metų, mokytojau!
Algirdas GEČAS, Šilutės pirmosios gimnazijos istorijos mokytojas – ekspertas