Adalbert Rittens: iš freskos dingęs atvaizdas – atpildas už žmonos pardavimą

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Šilutės centre, dabartinio Lietuvininkų g. 11-ojo namo vietoje, didelį sklypą įsigijo Adalbert Rittens. Tuo metu tai buvo vienas turtingiausių ir įtakingiausių Šilutės žmonių.
Šiame A. Rittens statytame name netrukus įsikurs Šilutės teismo darbuotojai.

Toje vietoje jis netrukus pasistatė ir namą. Prašmatnusis pastatas Šilutėje iškilo, kaip gyvenamasis namas, jame butai buvo nuomojami. Šiam trakėnų ir žemaitukų veislių arkliais prekiavusiam pirkliui pastatas priklausė visą XX a. pirmąją pusę.

Trakėnus p. Rittens parduodavo kariuomenei, o žemaitukus eksportuodavo į Vakarų Europą, daugiausia – Ruro kraštą ir Belgiją. Prekyba Adalbertui sekėsi puikiai, jis tapo turtingu ir gerbiamu asmeniu Šilutėje.
Vėliau namo savininke tapo jo žmona, apie kurios intriguojančius širdies reikalus papasakojo muziejininkė Roma Šukienė.

Turtinga pastato istorija

Mūrinis, trijų aukštų su mansarda gražuolis žemu, dvišlaičiu stogu, dengtas čerpėmis, kaip jau įprasta šiuose kraštuose, traukė miestiečių akį.
Ypač įdomus ir unikalus buvo fasadų architektūrinis sprendimas – kiekvienas savitas ir skirtingas. Puošniausias – gatvės fasadas su originaliai išspręstu pagrindiniu įėjimu, laiptine iš kiemo pusės. Pastato architektūroje matomi ryškūs modernizmo bruožai.

Kiekvienas statinys visuomet įdomus dėl jame gyvenusiųjų, nes tai žmonės ir jų istorijos sukuria ypatingą namo aurą – teigiamą, optimistinę ir šviesią ar slegiančią, pragaištingą ir pikta lemiančią.
1939–1944 m. pirmajame aukšte veikė Willy Westphal šviestuvų, elektros ir radijo prekių parduotuvė. Tikėtina, kad krautuvėje skambėjo tango, valsų bei pačių geriausių vokiškų maršų garsai.

Vokietijoje gyvenusio buvusio šilutiškio Evald Lauks pasakojimuose, kuriais jis pasidalino su laikraščio „Memeler Dampfboot“ skaitytojais šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, rašoma: „Einu toliau trumpa šonine gatve, kuri veda į medienos turgų ir halę. Tuoj pat Adalbert Rittens butas ir parduotuvė. Kadaise čia buvo Bilinski kolonijinių prekių parduotuvė, vėliau jaunesniojo Rose radijo imtuvų krautuvė“.
1942–1943 m. pastate gyveno Otto Bastian – kriminalistas, Albert Boy – pensininkas, Meta Gennutis – tarnaitė, Hermann Haisz – kriminalistas, Anna Lingnau – darbuotoja, August Lingnau – nuomininkas, Reinhard Rose, Berta Sauvant – našlė, Grete Sauvant – mokytoja, Ulrich Sauvant.

Šiandien tai yra pastatas, kuriame netrukus duris atvers naujasis Šilutės teismas, o sovietmečiu veikė Šilutės statybos mokykla.

Paskaičiavo… žmonos kainą

O dabar pakalbėkime apie puikiąją savininko sutuoktinę, kurios vardo nesužinosime, nes jis neišliko jokiuose istoriniuose dokumentuose.
Su Rittens’o žmona, kaip kalbėjo vietinės smailanosės paskalų nešiotojos, romaną turėjo ponas Kubilius, Traksėdžių durpių kraigo fabriko direktorius ir šiaip solidus miestietis. Tikėtina, kad tai buvo vieša paslaptis, ir viskas gal būtų buvę pamiršta (vaizdžiai tariant – nugramzdinta užmarštin), jei ne viena šokiruojanti detalė, moraline prasme bylojanti visai ne nukentėjusiojo, „raguotojo“ pono Rittenso naudai…

Taigi, iškiliajam ponui Kubiliui, durpių fabriko direktoriui, Rittensas tiesiai, atviru tekstu, pasiūlė susimokėti tam tikrą sumelę, kad jau ponia Rittens užvaldė jo širdį nenumaldomai bei neatšaukiamai. Už malonumus mokėti privalu,- turėjo minty arklių pirklys. Racionaliai paskaičiavęs, ponas buhalteriškai tiksliai įvertino savo žmonos kainą ir sąskaitą pateikė ponui Kubiliui. Neaišku, ar šis pasiūlymas pasiekė žaviosios ponios Rittens ausis, bet tikėtina, kad šioks toks aptarimas buvo.
Ir suošė, sušniokštė tada Heydekrug-Šilutės gyventojai! Piktai pasikaišę sijonus, bešveisdamos medines grindis iki baltumo, merginos aptarinėjo šį apgailėtiną ir gėdingą poelgį. Visi kalbėjo, kad Rittensas parduoda savo žmoną…

– Žmoną parduoda vyras, pamanykite sau, koks gi tai vyras?! – piktinosi garbingieji šišioniškiai.
Visgi atpildas buvo
Visos šios bjaurokos istorijos pabaiga, o gal tiesiog pavadinkime „antkapinė epitafija“ Rittens’ui, buvo Richardo Pfeifferio altorinės freskos kūrimo procesas nuostabiojoje evangelikų liuteronų bažnyčioje. Šį atvejį aptarinėjo irgi beveik visi, garsiai ar puse lūpų, bet aptarinėjo. Ir būtų nedovanotina to nepaminėti.
Rittens’o figūra turėjo būti įkomponuota evangelikų bažnyčios freskoje, tarp Hugo Šojaus, slaptojo patarėjo D. Hunt ir jau minėto pono Kubiliaus. Tik veltui dabar bandytumėte jį surasti, nes neužilgo, po visų tų bjaurių dalykų, Rittens’o figūra freskoje po kažkurios nakties dingo. Išnyko. Ištirpo, kaip pernykštis sniegas.

Ir aišku, visi tai palaikė ženklu bei arklių pirklio moralės įvertinimu paties Pono Dievo.
Tikėti tuo ar ne – kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Galima į tai žiūrėti, kaip į anekdotinę situaciją, plepalėlių ir paskalėlių debesį.

Mes tenorime pabūti artefaktų iš praeities konspektuotojais ir rinkėjais.
Neabejotinai, visus tokius pasakojimus išplaus Šyšos vanduo, bet gal kažkieno atminty jie pasiliks kaip graudus, ilgesingas prisiminimas apie gimtąsias vietas ir spalvingus jų personažus…