Praėjusią savaitę Šilutės muziejuje kvepėjo eglių šakomis, bičių vašku. Natūralūs aromatai būrė jaukią Advento pradžios nuotaiką tiems, kas dalyvavo edukacinėse pamokose – antradienį kartu su Birute Serviene pynė advento vainikus, trečiadienį Aurelijos Jakštaitės pamokyti liejo žvakes, o šeštadienį su Žemaičių Naumiesčio muziejininke Nijole Staneliene ir lietuvininkų tarmės mokyklėlės atstovėmis gamino kalėdinius eglutės papuošimus.
„Advento metu, iki pat Kūčių jūs esate burtininkai, jūs galite spėti ateitį, savo mylimąjį ar mylimąją, galite nulemti orus, viską žinoti. Tai stebuklingas metas, kuomet visa, kas paslaptinga, kas neatskleista susivienija ir jūs galite tame gyvenime tų vėlių, tų būtybių, mums nepažįstamų, dalyvauti“, – atskleidė Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė.
Adventas – stebėjimų, burtų ir draudimų metas
Etnografė pasakojo, kad adventas – tai rimties, saulės gesimo metas. Šiuo laikotarpiu svarbiausi tapdavo du poliai: vėlių suaktyvėjimas, mirusiųjų pagerbimas ir merginų noras nuspėti ateitį.
Lietuvininkai adventą laikydavo (švęsdavo) vakarais prie stalo giedodami, dirbdami įvairiausius darbus: verpė, audė, vijo virves ir pasakojo įvairias istorijas. Vaikai negalėjo sėsti prie stalo kartu su suaugusiais, jie turėjo būti pasyvūs dalyviai, iš tolo stebintys ir pažįstantys gyvenimą.
Šiuo mistiniu laikotarpiu stengtasi nesipykti, nesibarti. Lietuvininkai pasninko nesilaikė tačiau valgė lengvesnius patiekalus: daržoves, grybus, žuvį, obuolius, riešutus.
Advento metu daug laiko buvo skiriama stebėjimams ir burtams. Stebimas oras, ir žinoma, jog nuo gruodžio 12 dienos viena diena atstoja kitų metų mėnesio orus, t.y. pagal gruodžio 13 dienos orą galima spręsti koks bus kitų metų sausis, gruodžio 14-ąją – vasaris.
Advento metu būta įvairių draudimų. Šiuo laikotarpiu negalima kirsti miško, nes tuomet kirstos malkos smarkiai dega ir gali padegti sodybą. Jei iš tokios medienos pasistatysite butuką (mažą namuką), tai tos sienos pradės kriokti (verkti). Jeigu karstas padaromas iš per adventą kirsto medžio lentų, tai rytą tokio karsto lentas galima rasti išmėtytas po kapines.
Advento metu nevalia kirpti avių, nes dobilai augs žemi ir reti. Jei mergina nukirps avis, ji ištekės už tinginio ar vaikai tokie bus. Per adventą negalima gaminti pagalvių – varnos žąsyčius užpuls. Negalima eiti į medžioklę – saviems gyvuliams galima pakenkti.
Per adventą negalima ilgai dirbti vakarais, ypač sulaukus 12 valandos, nes piktosios dvasios žmones persekioja. Nevalia leistis į keliones, vakarais dirbti triukšmingus darbus.
XVI-XVII amžiuje laikas nuo visų Šventųjų iki Kalėdų buvo piršlybų ir vestuvių metas. Dar XIX a. Mažojoje Lietuvoje Endrėjinės vakarą merginos ir vaikinai nueidavo tylomis į sodą, nusilauždavo vyšnios šakelę ir pamerkdavo vandens stiklinėje šiltame kambaryje. Jeigu šakelė tarp Kalėdų ir Trijų Karalių sužaliuodavo ir pražysdavo – tais metais prireikdavo marčios vainiko.
„Kas neturi išrinktojo ar nori kitą susirasti, ar įsitikinti ar esamas yra tikrasis, reikia išsikepti bandelę iš stiklinės miltų, stiklinės druskos ir stiklinės vandens ir prieš einant miegoti ją suvalgyti. Kas atneš vandens, tas bus jūsų tikrasis“, – šmaikštavo I.Skablauskaitė.
Advento vainikas atsirado mūsų krašte
Visoje Lietuvoje populiarus advento vainikas yra kilęs iš mūsų krašto. Etnografai, etnologai spėja, kad advento vainikas galėjęs atsirasti iš lietuvininkų papročio prieš adventą paskutinį kartą aplankyti kapines. „Prieš žiemą, kad mirusiajam leistų ramiai miegoti, nunešdavo vainiką, nupintą iš eglių šakų“, – sakė etnografė pridėdama, kad mirusiųjų pagerbimo diena jokiais būdais nebūdavo lapkričio 1-oji.
Iš šio papročio vainikas iš kapinių persikėlė į namus. Pasak I.Skablauskaitės, tai yra pagarba vėlėms, pagarba visam kam.
Advento vainiką lietuvininkai padėdavo viduryje balta staltiese užtiesto stalo arba nuleisdavo nuo sietyno – viduryje stubos jis kabodavo ir puošdavo namus, raudonais kaspinais ir raudonomis žvakėmis dabintas. Vėliau atsirado mada mieste puošti langus, vainikus kabinti ant durų, bet tai buvo labiau iš Memelio pusės.
Sakoma, kad tradiciniame advento vainike turi būtu 3 violetinės ir viena rožinė žvakė. Etnografė pabrėžia, kad mūsų krašte tikrai ne – visos 4 žvakės tik raudonos ir kas savaitę įstatomos bei uždegamos po vieną. Kai sekmadienį uždegdavo žvakelę, būdavo giedamos giesmės, meldžiamasi. Visada prie vainiko nuo Advento pradžios iki Kūčių vakaro būdavo pamerkiama pušies šakelė, kurią Kūčių vakarą pakeisdavo eglės šakelė. Bet tai buvo tol, kol atsirado eglutė.
Kūčių vakarą, kai jau baigiasi adventas, nuo paskutinės advento vainiko žvakės yra uždegama eglutė, o pats vainikas sudeginamas. Eglė parnešama tik Kūčių rytmetį ir nė viena diena anksčiau. Amžiną gyvybę simbolizuojantį, kvepiantį medelį nukirsdavo ir į namus Kūčių rytą parnešdavo tėvas.
Papuošimai užtikrino vaisingumą, harmoniją ir stiprybę
I.Skablauskaitė papasakojo apie Kalėdų eglutės pradžią. XVI a. vokiškuose kraštuose per Kalėdas ant stalo stovėdavo maža eglutė. Iš pradžių ji buvo puošiama saldumynais, vėliau sidabriniais blizgučiais. Dar po keliolikos metų ant kalėdinių eglučių sužibo kuklios žvakių švieselės. Pasakojama, kad Martynas Liuteris, norėdamas vaikams pademonstruoti žvaigždžių mirgėjimą danguje, per Kalėdas ant eglutės uždegė žvakutes.
Eglutės imtos puošti ir žvakutėmis, kurių liepsna simbolizuoja piktųjų dvasių sunaikinimą. Eglės viršūnę puošdavo žvaigžde, kuri simbolizuoja Betliejaus žvaigždę, rodančią kelią pas gimusį Jėzų. Angelai, avinėliai, piemenys, varpeliai ant eglutės priminė Jėzaus gimimą. Kaimuose eglutes puošė ir iš šiaudų pagamintais žaisliukais.
Egles taip pat puošdavo simboliniais žaislais – obuoliais, kiaušiniais, riešutais. Šie eglutės papuošalai turėjo užtikrinti vaisingumą, harmoniją ir stiprybę.
I.Skablauskaitė pateikė metraštininkės Ievos Simonaitytės prisiminimus apie Kalėdų eglutę. „Na, ir pamačiau eglutę. Pirmą kartą. Ji blizgėjo ir švytravo visokiomis kulkikėmis, visokiais „angelų plaukais“, ir net pačiais po šakas iškarstytais angelais. O be to, ji visa buvo „apsnigusi“ vata. Žvakutės buvo priraišiotos su siūlais. Bet tai nė kiek nekenkė“.
Per Kalėdas stengėsi anksti kelti
Šventinei Kūčių vakarienei buvo kaičiama „kafija“, dedama saldžių pyragų, sviesto. Ruoštas ypatingas karštas patiekalas iš kiaulienos, avienos ir žąsienos. Viskas buvo verdama viename puode.
Vaikai kasmet sulaukdavo „kalėdaičio“ – margos tūtos iš prieškalėdinio turgaus. Toje tūtoje būdavo saujelė sausainių, keletas saldainių, gabaliukas marcipano, dvi ar trys džiovintos figos, saujelė mažųjų, saujelė didžiųjų riešutų, o kartais – net ir apelsinas.
Kalėdas švęsta tris dienas. Pirma diena buvusi itin šventa, ryte stengtasi kuo anksčiau atsikelti, mat tikėta, kad „kas per Kalėdas ilgiau miegos, tas vasarą kalėdos“. Antra diena buvo skirta „kieminėjimuisi“. Tilžės, Ragainės apylinkėse jauni vyrai puošdavo žirgus, jodinėdavo po kaimą, lankydavo gimines, linkėdavo sveikatos, gero javų derliaus.
Namuose lietas žvakes šventindavo
„Koks Advento vainikas be žvakės?“ – sako pagal patentą žvakes liejanti Aurelija Jakštaitė. Ji pasakojo, kad Mažojoje Lietuvoje pramoninės parduotuvinės žvakės atsirado daug anksčiau ir žvakių liejimas mūsuose nebuvo toks populiarus kaip Didžiojoje Lietuvoje.
Tradiciškai lankas žvakėms lieti daromas iš kadagio šakos. Anksčiau lietuvininkai vašką išsilydydavo ant krosnies ir kad vaškas palaikytų šilumą bei nestingtų, dubuo su juo būdavo dedamas ant puodo su išvirusiom bulvėm. Dabar vaškas dedamas ant elektrinės viryklės.
A.Jakštaitė siūlė žvakes pabandyti pasigaminti ir namuose. Vašką galima pas bitininką nusipirkti, jo kilogramo kaina yra apie 35 litus. Viena žvakė sveria apie 100 gramų, tai 10 žvakių – kilogramas.
„Natūralus vaškas tai kitas kvapas, jaukumas, atmosfera namuose“, – sakė moteris, imdama lininį siūlą, iš kurio daromas žvakės knatas. Vaško spalva priklauso nuo to kiek jis išvalytas. Jeigu bičių šeima yra jaunesnė, tai vaškas šviesesnis, o jei senesnė, tai vaškas tamsesnis. Dar šiltą žvakę galimą formuoti, raityti, sukti.
Tokiu būdu pagamintos žvakės būdavo šventinamos. Kiekvieni namai turėdavo po lietą šventintą žvakę. Įprastai lietuvininkai pasišviesdavo paprastomis lietomis žvakėmis. A.Jakštaitė prisimena vaikystę, kuomet močiutė išskaptuodavo runkelį, supildavo į jį kiaulės taukus, įdėdavo knatą ir tokio tipo žvakę naudodavo pasišvietimui lauke.