Adventas – išsivalymo, burtų ir pasiruošimo ateinantiems metams laikotarpis

Muziejaus adventas su vaikinkaisŠv.Andriejaus išvakarėse Šilutės muziejuje įvyko laimę visiems metams nulemti turėjęs vakaras. Etninės kultūros srityje 22 metus dirbanti Valerija Jankūnaitė pasakojo apie Advento ir žiemos švenčių papročius Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje.

Dieną prieš tai, adventinio vakarojimo – edukacinės pamokos metu, šilutiškiai kartu su tautodailininke Birute Serviene gamino adventinius vainikus, o gruodžio 5 d. dailininkė Elena Matulionienė rodė, kaip pasigaminti kalėdinės eglutės žaislus.

„Senovėje nebuvo kompiuterių, telefonų, elektros, šaldytuvų – buvo juodas darbas, nes reikėjo išgyventi. Žmonės vaikščiojo juodomis panagėmis, nušalusiomis rankomis ir iškraipytais sąnariais. Bijodami negandų ir gamtos stichijų, lietuvininkai advento laikotarpiu melsdavosi, kad kitais metais viskas būtų gerai: būtų geras oras, geras derlius, būtų ką valgyti, apsirengti, kad galbūt pavyks nesirgti“, – ano meto aktualijas priminė etnologė.

Advento metu reikia išsivalyti

Adventas prasideda lapkričio 30-ąją – Šv.Andriejaus dieną ir tęsiasi iki Kūčių vakaro. V.Jankūnaitė pasakojo, kad šiuo laiku reikia išsivalyti namus – ne dulkes nušluostyti, bet išsikuopti, išnešti viską, kas nereikalinga: įvairias ant spintų sukrautas dėžutes, vaikų išaugtus ar nebereikalingus drabužius, sutvarkyti rašomųjų stalų stalčius.

„Jeigu tu atlaisvinsi tuščią vietą, tai į tą vietą ateis daug naujų ir gerų dalykų, bet jei ta vieta bus užimta, nieko nauja negausi“, – sakė etnologė.

Nuo seno advento metu įprasta pasninkauti, bet, anot V.Jankūnaitės, Muziejaus adventas su etnografelietuvininkai mėsos šiuo laikotarpiu nevalgydavo todėl, kad paprasčiausiai šio produkto neturėjo. Jau kai turėjo mėsos, tai ją rūkydavo ir taupydavo vasaros talkų laikotarpiui.
Kad šiuolaikiniai vaikai galėtų geriau pajausti anuometinį susilaikymą, pasninkavimą advento metu, etnologė jiems siūlo pasiimti skaniausią saldainį, pasidėti matomiausioje vietoje ir duoti sau žodį bent savaitę jo nesuvalgyti.

„Jei tu išlauksi, pasijusi labai gerai, nes davei žodį ir jo laikeisi“, – sako moteris. Ir suaugusiesiems ji siūlo duoti sau įsipareigojimus, tarkim, bent savaitę nerūkyti.

Susilaikymas advento metu reikalingas, nes keturios savaitės iki Kūčių yra skirtos apmąstymams, prisiminimams, ką tu per metus padarei gera ir ką bloga. Jei nieko nepadarei, irgi blogai.

Šiuo laikotarpiu reikia kitam padaryti ką nors gera, bet taip, kad jis nesužinotų, nes kitaip jausis tau skolingas. Anot etnologės, turi apmąstyti, kiek turi pažįstamų, kaip su jais per visus metus bendravai, – gal kažkam įsiskolinęs esi, gal kažką nutylėjęs, nepasakęs: „Juk per metus esam visko prisidirbę, nes esam žmonės“.

Geriausia dovana – geras darbas

Klaipėdos krašte per Kalėdas niekas dovanų nedovanodavo, nes jų nebuvo, nebuvo net popieriaus. „Mes dabar, norėdami atsimušti, per daug nesukti sau galvos, iš prekybos centrų perkame dovanas“, – sako etnologė, primenanti, kad sovietiniais laikais taipogi parduotuvėse nebuvo ką nupirkti, tačiau žmonės vieni kitus pasveikindvo paštu siųsdami popierinius atvirukus. Pasak jos, nusiųsti atviruką elektroniniu paštu prilygsta mylimojo bučiavimui per stiklą.

Šiandien įsigalėję ir įvairūs advento kalendoriai. Anot etnologės, šokoladuko davimas vaikui laukimo metu prilygsta pataikavimui. Ji siūlo iš 24 degtukų dėžučių pasigaminti kitokį kalendorių – namelį, kuriame ne šokoladukus ar dovanėles slėpti reikia, o atvirkščiai – įdėti lapelį su per adventą atliktu geru darbu.

Muziejaus adventasTokie gerų darbų kalendoriai gera dovana ir suaugusiesiems. V.Jankūnaitė kiekvienam linkėjo Kalėdų rytą peržiūrėti tuos namelius ir rasti kuo daugiau lapelių, kurie prilygsta išdalintoms dovanoms.

Lietuvininkų šeimose, kuriose dažniausiai augdavo po dešimtį vaikų, adventinę žvakę leisdavo uždegti tam vaikui, kuris per metus buvo padaręs daugiausiai gerų darbų.

Advento metu pasakymas „laimingai“ yra tarsi palaiminimas ir veikia visus metus.

Kūčių vakare pasakomi brangiausi žodžiai

Kūčių rytą reikia išsimaudyti, pasikeisti patalynę, nes šią dieną vykstantis gimimas – persivertimas į kitus metus – yra pats brangiausias laikas.

Kūčių vakarienės metu valgių turi būti 7, 9, 12 – kiek išeina. Maistas patiekiamas mažuose dubenėliuose, nes Kūčių vakaras – pasninko viršūnė. Žmogus turi visko paragauti, bet visko – po labai mažai. „Jei mažai valgysime, galėsime pasidžiaugti, pasikalbėti, paburti“, – sako etnologė.

Anot V.Jankūnaitės, laužiant „plotkelį“ (kalėdaitį), pasakomi svarbūs, reikšmingi žodžiai, kurie išsipildys kitais metais. Todėl prieš vakarienę reikia pagalvoti apie kiekvieną, kuris dalyvaus šioje apeigoje: kas jam nutiko, nepasisekė, gal susirgo, gal turi bėdų, gal paslydo, gal su juo reikia paverkti kartu?

Kūčių vakarienės metu kalbėti pradėdavo vyriausias žmogus šeimoje – nesvarbu, ar tai moteris, ar vyras. Šiame krašte dažniausiai pradėdavo kalbėti tėvas, o per Velykas – mama, nes ji simbolizavo gyvybę.

Vaikai neturi teisės nurodinėti, vadovauti. Jie turi tylėti, stebėti ir žiūrėti, nes čia vyksta apeiga.

Po Kalėdų – dar trys šventės

Kalėdinis laikotarpis tęsiasi iki Trijų Karalių, o vėliau ateina dar trys žiemos šventės, reikalingos kitų metų pasiruošimui: Grabnyčios (vasario 2 d.), šv.Blažiejus (vasario 3 d.) ir šv. Agota (vasario 5 d.).

Jei per Kūčias padarėte apeigą – atėjote į aukščiausiąjį tašką, o kol žiema sukausčiusi žemę, jūs turite atlikti dar keletą apeigų.Muziejaus adventas zaisliukai
Grabnyčių metu buvo šventinamos žvakės, kurios, anot etnologės, ne tik prie mirusiojo, bet ir gyviesiems reikalingos: kai labai neramu, užsidek šventintą žvakę, pasimelsk prie jos – praeis visi negerumai, nereikės tablečių gerti.

Šv. Blažiejaus diena – linų diena. Vasario 3 d. lietuviai nuo seno šventino linus. Pašventinti linai buvo dedami ant aukuro, prašant gero derliaus. Linų sruoga buvo sukama ant eglės ar kadugio šakelės. Eglė ir kadagys – nuolat žaliuojantis augalas, todėl jis simbolizavo netrukus (pavasarį) prisikelsiančią gyvybę. Tikėta, kad tokia linų sruoga saugo žmogų nuo nelaimių ir ligų. Sušalus, sruogą vyniodavo ligoniui ant kaklo.

Šv. Agotos dieną buvo kepama duona. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų, nuo blogos akies (nužiūrėtoms karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo (duonos gabalėlį reikia neštis kišenėje, kai eini į mišką). Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka.

Po šių žiemos švenčių artėdavo Užgavėnės, paskui – Velykos ir sulig Joninėmis šventės baigiasi. Nuo Vėlinių visi vėl pradeda ruoštis Kūčių vakarui.

Burdavosi jauni ir augesni žmonės

V.Jankūnaitė pasakojo, kad geriausiai burtai veikdavo per šv. Andriejų, tačiau juos galima atlikti visą Advento laikotarpį ir Kūčių vakare. Burdavosi jauni, augesni žmonės, norėdami sužinoti, koks bus jų gyvenimas.

Tradicinis burtas – vaško lašinimas į vandenį (būtinai – per vestuvinį žiedą) ir spėjimas, ką galėtų reikšti sustingusios vaško figūros.

Žiūrint prieš šviesą arba į šešėlį žvakės šviesoje, galima įžvelgti susidariusius vaizdus.

Lietuvininkai tai pat imdavo popierių ir jį suglamžę uždegdavo. Pradėjęs degti popierius skleisdavosi ir reikėdavo spėti pamatyti, kokios figūros susidaro.

Netekėjusios merginos, nusisukusios į duris, mesdavo batą. Jei bato smailasis galas atsisuka į duris, vadinasi, mergina išeis iš namų, jei kulnas – pasiliks namuose. Norėdamos susapnuoti berną, panos po pagalve pasidėdavo kelnes.

spaudos remimo fondas Projektas: „Kultūros uostas: Tradicijos.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.