Advento vainikas – Dievo ženklas, nešantis viltį

advento vainikas servieneAdventas – maldų, rimties, susikaupimo metas bei laukimas pačių gražiausių metų švenčių – šv. Kūčių vakaro ir Kalėdų. Šis laikotarpis, visos keturios savaitės, krikščioniškajame pasaulyje yra ir pasninko metas, kuomet žmonės ne tik nevalgo mėsos produktų, bet ir maisto, pagaminto iš pieno.

Beje, tikrojo pasninko laikomasi vis rečiau. Pagal išlikusius šaltinius yra žinoma, kad prieš penkiasdešimt metų Lietuvoje dar buvo žmonių, kurie pasninkavo visą mėnesį atsisakydami mėsiškų ir pieno produktų.

Mažojoje Lietuvoje buvo šiek tiek kitaip – čia pasninko niekada nebuvo laikomasi, nes dauguma lietuvininkų buvo liuteronų tikėjimo.
Trečiąją Advento dieną į Šilutės muziejų prisiminti Advento papročius bei išmokti pinti kalėdinius vainikus pakvietė Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė. Pasak viešnios, kalėdiniai, arba Advento, vainikai buvo itin populiarūs Mažojoje Lietuvoje ir iš čia paplito po visą šalį.

Nuo šv. Andriejaus laukiame Saulės sugrįžtuvių

Šiemet Adventas prasidėjo lapkričio 30-ąją, kuomet minima ir šventojo Andriejaus diena. Nuo seno šią dieną lietuviai švęsdavo pirmąją žiemos šventę ir pradėdavo laukti Saulės sugrįžtuvių. Šv. Andriejaus naktis buvo laikoma pranašiška. Tikėta, kad merginos šią dieną gali susapnuoti savo būsimą vyrą. Nuo seno tą dieną pagal orą, dangaus kūnų padėtį buvo įprasta spėti, koks bus ateinančių metų derlius.

Andriejus, lietuvių dažniau vadinamas Andriumi, buvo Jėzaus apaštalas, Simono Petro brolis, pašauktas į mokinių būrį tada, kai taisė paežerėje tinklus žvejybai. Už tai šiedu šventieji laikomi žvejų globėjais.
Primindama Advento vainikų atsiradimo istoriją, B.Servienė papasakojo, kaip 1833 m. Hamburgo mieste, Vokietijoje, jaunas evangelikų pastorius įkūrė našlaičių prieglaudą. Joje apsigyveno gatvėje vargstantys, alkstantys, šąlantys vaikai.

Didžiuliuose prieglaudos namuose Advento metu kasdien buvo uždegama po žvakelę. Taip jų iki šv. Kalėdų atsirasdavo net 24. Vienas darbininkas, matydamas gausybę žvakelių ir norėdamas įsiteikti pastoriui, pagamino ratą, ant kurio buvo dedamosadvento vainikas pynejai1 uždegtos žvakės. Po metų prieglaudos jaunuoliai sugalvojo šį ratą papuošti eglių šakutėmis – taip atsirado Advento vainikas. Tik dabar Advento vainiką puošiame ne 24, o 4 žvakėmis, simbolizuojančiomis keturias Advento savaites.

Eglės šakos ir žvakės neša viltį

„Eglės šakos tarsi sako: „Aš gyvenu, turėkite vilties, viskas atsinaujins, viskas vėl prisikels gyvenimui“, – sakė B.Servienė ir pakvietė visus popietės dalyvius simboliškai sudėti po eglės šakelę ratu ant stalo. Po to buvo uždegta žvakelė – pirmosios Advento savaitės simbolis.

Pirmoji Advento vainiko žvakė, pasak B.Servienės, yra Pranašo, antroji – Betliejaus, trečioji – Piemenų, ketvirtoji – Angelų. Jos paeiliui uždegamos kiekvieną Advento sekmadienį. Ketvirtąją Advento savaitę jau uždegamos visos keturios žvakės. Mažojoje Lietuvoje buvo įprasta, kad kai jau dega ketvirtoji žvakė, tuomet namiškiai, švariai nusiprausę, eidavo puošti Kalėdų eglės.

Ką simbolizavo ratas?

Vainikas, ratas – Dievo simbolis. Kaip pasakojo B.Servienė, pats prasmingiausias vainikas yra žmonių susikabinimas rankomis – tuomet gaunamas gyvas adventinis vainikas, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos.

„Lietuvininkai nemėgo per daug puošti vainikų, o jiems lankus darydavo iš karklų vytelių. Prieš lenkdami vyteles į ratą, jas palankstydavo, kad suminkštėtų“, – sakė B.Servienė.
Pasigaminus norimo dydžio ratą, jo galai buvo tvirtinami siūlu. Po to buvo pridedamos ir siūlu apsukamos eglių šakelės. Pagamintą vainiką lietuvininkai mėgo puošti rūtų šakelėmis ar džiovintais vaisiais, uogomis.

Tą popietę iš Šilutės muziejaus nė vienas dalyvis neišėjo be vainiko. Visi kruopščiai iš karklų vytelių suko lankus, tvirtino eglės šakeles, kūrė puošmenas, o į namus parnešė mišku, žaluma bei gyvybe alsuojančią Kalėdų dvasią.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.