„… Paėmęs baltąją lazdelę skinuosi kelią per pasaulį,
su ja nedaug aš tepasieksiu, tačiau vis vien judu į priekį…“
Šie neregio Vaclovo Areimos žodžiai tapo Aklųjų ir silpnaregių dienai skirto renginio „Su baltąja lazdele kelias jaukesnis“ Rusnės specialiojoje mokykloje šūkiu.
Tarptautinė baltosios lazdelės diena Lietuvoje švenčiama nuo 1993 metų, o šiemet jos šūkis – „Išgirsk pasaulį“. Kartu minimas ir lietuviškos garsinės knygos 50-metis. Abi sukaktys paminėtos ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Šilutės skyriuje.
Aklųjų galimybes parodė sveikiems vaikams
Rusnės specialiojoje mokykloje šiemet ugdomi 5 silp-nai matantys ar visai nematantys vaikai. Su jais dirba ilgametė tiflopedagogė Alma Nausėdienė.
Į popietę susirinko ne tik ugdytiniai – suvažiavo jų artimieji, pedagogai, atėjo mokyklos direktorius Romualdas Blechertas. Svečiai apžiūrėjo tiflopedagoginių priemonių parodėlę, nuotraukų parodą apie nereginčiųjų kasdienybę ir šventes, tyrinėjo Brailio abėcėlę, „kalbantį“ laikrodį ir „kalbančias“ svarstykles, reljefinius piešinius. Ne vienam jų A.Nausėdienė turėjo paaiškinti kai kurių šių priemonių svarbą nereginčiam vaikui.
Ir regintys, ir silpnaregiai vaikai tądien užrištomis akimis, tik čiuopdami bandė atpažinti savo draugus, įverti siūlą į adatą, pynė kasas, bandė atskirti skirtingo dydžio pupas, atliko kitokias užduotis. Taip sveikieji dar kartą įsitikino, kaip sunku suvokti pasaulį jo nematant.
Dar labiau jie suglumo išgirdę Marytę sakant: „Aš klausausi televizoriaus…“
Priminė aklųjų rašto ir garsinių knygų istoriją
Aklųjų abėcėlės išradėjo Lui Brailio istorija irgi buvo žinoma ne kiekvienam popietės dalyviui. Netoli Paryžiaus pakinktų meistro šeimoje augęs Lui buvo jauniausias šeimoje iš 4 vaikų. Būdamas 3 metukų, paliktas vienas be priežiūros, tėvo peiliu vaikas bakstelėjo sau į akį. Bakstelėjimas buvo lemtingas – uždegimas apėmė abi akis ir vaikas netrukus apako.
Tuo metu kai kurie neregiai skaitė naudodamiesi Šarlio Barbjė sukurta dvylikataške sistema, pavadinta „naktiniu rašymu“. Ji buvo skirta kareiviams skaityti esant nepakankamam apšvietimui ar nakties metu. Barbjė sistema buvo per daug sudėtinga, todėl ginkluotosios pajėgos jos atsisakė. 1821 m. Š.Barbjė apsilankė Nacionaliniame aklųjų institute Paryžiuje, kur sutiko Luji Brailį, dvylikametį neregį. L.Brailis pastebėjo pagrindinį Barbjė sistemos trūkumą – rašmuo buvo per platus ir žmogaus pirštas nepasislinkęs negalėjo apčiuopti jo viso. Jis pertvarkė Barbjė rašmenis iš dvylikos į šešių taškų rašmens elemento sistemą. Taip 1829-aisiais Paryžiaus akjųjų institute gimė Brailio raštas, pavadintas išradėjo, penkiolikmečio Lui Brailio, vardu. Po maždaug pusamžio, 1878-aisiais, Brailio raštas buvo priimtas visame pasaulyje.
L.Brailis mirė sulaukęs vos 26-erių, susirgęs plaučių džiova.
1962 metais Lietuvoje savo kelią pradėjusi neregių garsinė knyga padidino šių žmonių savarankiškumą ir informacijos prieinamumo galimybes, padėjo mažinti jų socialinę atskirtį visuomenėje. Tais pačiais metais Lietuvos aklųjų draugija Vilniuje įkūrė įrašų studiją ir įgarsino pirmąją Eduardo Mieželaičio poemą „Žmogus“. Poemą skaitė tuometinis radijo ir televizijos diktorius Vytautas Kybartas.
Dabar kasmet Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) išleidžia įvairių naujų garsinių knygų, o senosios jau baigiamos perrašyti skaitmeniniu formatu. Šiuo metu LAB fonduose sukaupta daugiau nei 14 tūkstančių įvairių garsinių dokumentų, kuriais naudojasi daugiau kaip 3000 visos šalies aklų ir silpnai matančių žmonių.
Pasaulį mato širdimi
A.Nausėdienė pasakojo, kaip kartą pakalbinusi aklą mergaitę išgirdo, regis, neįtikėtiną atsakymą: „Aš laiminga: galiu girdėti muziką, kalbantį žmogų. Bet labai norėčiau pamatyti savo mamą, tėvelį, save, sesę, brolį. Dabar galiu juos pamatyti tik savo širdimi…“
Ne visi aklieji niekada nematė savo artimųjų. Štai jauna moteris A.Nausėdienei pasakojo iki 25-erių mačiusi visus ir viską. Likimas lėmė, kad vėliau ir jai teko pamilti baltąją lazdelę, mokytis Brailio rašto, nes norėjo būti savarankiška.
Rusnės specialiojoje mokykloje besimokanti Iveta irgi beveik nemato saulės. Tiflopedagogė gėrisi jos draugais, kuriuos neretai išgirsta tariant: „Iveta, aš noriu tau padėti“.
A.Nausėdienė džiaugiasi, kad iki šiol baltosios lazdelės vengusi mergaitė po renginio priėjo ir pasakė: „Mokytoja, aš irgi noriu vaikščioti su baltąja lazdele“. Ji jau suprato, kad šis neregio palydovas – tarsi pailgintos jo rankos, tarsi galimybė, kai reikia, kreiptis į aplinkinius ir paprašyti pagalbos.
A.Nausėdienė tądien priminė ne vieną patarimą, kokiomis priemonėmis galima išsaugoti gerą regėjimą. Dosni buvo ir stebuklinga muzikos skrynelė, padovanojusi daug melodijų, pagal kurias visi sukosi bendruose rateliuose.
Ne šventė – tik galimybė pabendrauti
Aklųjų ir silpnaregių diena paminėta ir LASS Šilutės skyriuje, kuris šiuo metu jau vienija 94 narius. Skyriaus pirmininkė Šarūnė Urbonaitė pasidžiaugė, kad antradienį čia susirinko gausus būrys bendraminčių. Atvykti galėjo ne visi, nes ne kiekvienas turi kasdien jį palydėti galintį žmogų.
Pasak pirmininkės, tik šiemet į skyrių įstojo 7 nauji nariai. Tai nemažas skaičius. „Aklųjų ir silpnaregių kasmet daugėja. Šį gausėjimą lemia daug priežasčių: pagyvenę žmonės suserga nepagydomomis akių ligomis, jaunesni dažnai patiria traumas ar avarijas, o ir nepakeičiamas šiandienos gyvenimo palydovas – kompiuteris daugeliui duoda ne tik naudą“, – sakė pirmininkė.
Klausiama, kas šiems žmonėms yra Baltosios lazdelės diena – labiau šventė ar prisiminimas apie skaudžią jų dalią, – Š.Urbonaitė tikino, jog labiau skausmas. Tai diena, dar kartą negailestingai primenanti apribotas gyvenimo galimybes, išgyventą skausmą. Bet kartu tai galimybė susieiti ir pabendrauti su tokio pat likimo žmonėmis, kurie geriausiai supranta vienas kitą.
Socialinė darbuotoja Danutė susirinkusiesiems pakeitė įgarsintas knygas, o aklieji pasidžiaugė, kad turi galimybę gimtąja kalba klausyti lietuviškų knygų ir čia pat Šilutėje jas pasikeisti.
Skyriaus nariai prisiminė įspūdingą vasaros kelionę laivu į Nidą, pasidalino savo džiaugsmais ir rūpesčiais, aptarė ir praėjusių rinkimų rezultatus. Visi vaišinosi suneštinėmis vaišėmis ir žolelių arbata. Kiekvienas popietės dalyvis pamalonintas ir asmeninėmis dovanėlėmis, kurias šilutiškiams dovanojo Kristianstado švedų – lietuvių bendruomenės nariai.