Gėlių prisodintos akmeninės vazos, gėlyne prie seniūnijos nutūpęs akmeninis žiogas, akmeninis krepšinio kamuolys, skirtas šiemet Lietuvoje vykusiam Europos krepšinio čempionatui, fontanai ir akmens mūro tvoros, šulinių rentiniai, židiniai ar originalūs laiptai – visa tai Švėkšnos seniūnijos Stemplių kaime gyvenančio Stepono BUMBULIO darbai.
Keletas jo darbų jau puošia seniūnijos centrą, kiti – privačias mūsų ir ne tik mūsų rajono gyventojų sodybas.
Savamokslis meistras apgailestauja tik dėl vieno – kad žmonės Lietuvoje kol kas negali skirti tiek pinigų sodybų aplinkos puošmenoms, kiek norėtų. Antraip S.Bumbulis mestų visus kitus darbus ir atsidėtų tik kūrybai iš akmenų.
Pradžia – išgrįsta gatvė
Akmuo S.Bumbuliui nebuvo svetimas jau daug metų, nes kurį laiką dirbo paminklų dirbtuvėse. Ne tik akmuo, bet ir medis patiko – drožyba traukė nuo vaikystės.
Į rimtą papildomą veiklą išsirutuliojusio meistro pomėgio pradžia buvo bene prieš penkmetį akmenimis grįsta Tilto gatvė Klaipėdoje. Tiesa, dirbo ten ne vienas, turėjo padėjėjų, bet vis tiek užtruko gerą pusmetį. „Tuomet ir pats užsikrėtė, ir mus visus tuo pomėgiu užkrėtė“, – sako Stepono žmona Birutė.
Vėliau buvo akmens tvorų statyba Gargžduose, kiti užsakymai Klaipėdos rajone. Netrukus ir pats Steponas, ir Birutė atsisakė darbo Švėkšnos verslininko įmonėje ir abu atsidėjo kūrybai namuose.
Akmenys – iš laukų, idėjos – iš galvos
Iš kur tų akmenėlių – mažesnių ir didesnių – tiek ima? Tai, anot Stepono, mažiausia problema. Akmenų gausu Švėkšnos apylinkėse, dribtelėta jų ir nuosavuose šeimos laukuose. Tereikia susirinkti tuos, kuriuos žemė kasmet iškelia į viršų. Dar ir kiti atveža – taip ir sugula krūvelė kieme.
O kaip idėjos? – smalsaujame. Negi visos tik paties galvoje gimusios? Steponas neslepia – būna visaip. Kai ką pamatė interneto puslapiuose, kai ką – nuvykęs į akmenų muziejų Mosėdyje ar tiesiog kokią knygą atvertęs. Taip ir gimsta mintis, kad laiptai į namą galėtų būti iš spalvotų akmenų, kad ir stalas lauke galėtų būti akmeninis, ir šulinio rentinys arba šviestuvas iš jų sumūrytas taip pat originaliau atrodytų, o vandens kaskados galėtų nusiristi akmeniniais laiptais. Kartais net senutėlį kelmą taip galima įdomiu gėlynu paversti.
Akmens, anot Stepono, lengvai – kaip sėtinio – neišgrauši, tai kieta medžiaga. Todėl reikia įsigyti nepigius darbo įrankius. Tokio kūrinio per dieną nepadarysi. Štai prie kiaušinių pilnos vazos dirbta bene savaitę, kiti darbai irgi bent po kelias dienas atima. Dar kai kuriuos kalvystės darbais reikia papuošti, akmenų parsigabenimas, elektra kainuoja, štai ir susidaro, kad už kūrybą reikia nemažą sumelę atgauti. O mokėti gali ne kiekvienas.
„Jei žmonės turėtų pinigų įsigyti tiek mano darbų, kiek norėtų, nesvarstydamas mesčiau kitus darbus ir tik tuo užsiimčiau. Akmenį galėčiau dieną ir naktį kalti“, – sako Steponas.
Bet kol kas yra kitaip – meistrui tenka ir kitų darbų griebtis, kad dukras – studentę Dovilę ir moksleivę Moniką išlaikytų, sūnui Mariui padėtų.
Darys vabalų kolekciją
Stepono atžalos taip pat suka tėvo pramintomis pėdomis. Dovilė dailę jau studijuoja Telšiuose, o pernai vidurinę baigęs Marius irgi papuošė „Saulės“ gimnaziją savo darbais. Beje, Marius dar mokydamasis vidurinėje mokykloje savo darbus eksponavo respublikinėje parodoje, o metus padirbėjęs irgi žada studijuoti dailę. Tėčiui ir mamai jau talkina ir vienuoliktokė Monika.
Steponas išduoda savo svajonę – atėjus žiemai, kai bus daugiau laisvesnio laiko, darys vabalų kolekciją. Kiek jų ruošiasi padaryti? Pasirodo, bent tiek, kiek rūšių šių gyvių Lietuvoje gyvena.
Beje, ir šioje šeimoje taisyklė „batsiuvys – be batų“ pasitvirtina – užbaigti aplink sodybą pradėtą mūryti tvorą Steponui vis pritrūksta laiko. „Kai pensijon išeisiu, tada ir savo sodybą puošiu“, – sako atsisveikindamas akmenų meistras.