Iš Šilutės kilusi Goda Petkutė (23 m.) niekada nesvajojo būti aktore, bet tapo ja dėl neįprastai susiklosčiusių aplinkybių ir dabar nuolat klaidžioja tarp tikro ir suvaidinto gyvenimo. Aktorystė merginą neretai įstumia į keistą būseną: vaidindama ji patiria daug stiprių emocijų, o realus gyvenimas atrodo pilkesnis. Ir jausmai – ne tokie ryškūs. Tuomet teatro scena ir filmavimo kameros ima traukti lyg narkotikai.
Televizijos seriale „Moterų laimė“ vaidinančią G.Petkutę aktorystė nuolat verčia būti stiprių jausmų pasaulyje, todėl realybė jai ima atrodyti nuobodi.
Tačiau pati Goda, filme įkūnijanti į prostituciją įtrauktą gražuolę, neatrodo nuobodi.
Ji buvo įsimylėjusi vaikiną iš nusikalstamo pasaulio. Kai Goda jį paliko, jis ją atkakliai persekiojo. Goda net nebijojo prisipažinti, kad jai tokie žmonės daro įspūdį. Ji netapo interjero dizainere, nors troško, bet tapo aktore, nors neketino.
– Tad koks įvykis aukštyn kojomis apvertė jūsų likimą?
– Įvyko dvigubas kuriozas. Laikiau egzaminus studijuoti interjero dizainą, bet kažkur dingo grafikos egzamino balai. Nuėjau aiškintis, o man pasakė, kad aš to egzamino neišlaikiau.
Vis tiek paprašiau, kad leistų pasižiūrėti, kiek surinkau balų. Ieškojo, bet nerado. Tada pasakė: „Jūs egzamino nelaikėte.“
Ginčijausi iš paskutiniųjų, kad tikrai laikiau, bet nieko negalėjau įrodyti. Tuomet paskutinę akimirką nunešiau dokumentus stoti į režisūros specialybę Klaipėdos universitete.
Nors dar nebuvau išlaikiusi stojamųjų egzaminų, netikėtai gavau atsakymą: „Priimta.“
Argi tai ne kuriozai?
Klaipėdos universitetas pasielgė lanksčiai: „Jei jau taip nutiko, leidžiame tau per vieną naktį pasiruošti etiudą ir eilėraštį.“
Kitą dieną komisija susirinko specialiai dėl manęs. Kas tas etiudas, supratimo neturėjau. Deklamavau vaikišką eilėraštį „Mano batai buvo du“. Ir jis, ir etiudas komisijai patiko.
– Ar dabar atrodo, kad atsidūrėte ten, kur turite būti?
– Aš neišmaniau apie režisūrą. Dramos būreliai mokykloje – nedidelė patirtis, visi juose vaidina. Pirmoji pažintis su teatru nuo tų etiudų ir prasidėjo.
Man pasakė: „Darysim daiktą. Būsi lempa.“ Neturėjau jokio supratimo, kaip tą daiktą „daryti“. Gerai sekėsi tik todėl, kad nebijojau būti natūrali ir nesivadovavau jokiomis teorijomis.
– Kaip iš būsimosios režisierės tapote aktore?
– Antrame kurse mums ėmė dėstyti aktorius Vytautas Anužis, kurį į Vilnių pakvietė režisierius Jonas Vaitkus. V.Anužis pasiūlė man keisti režisūrą į aktorystę.
Taip atsidūriau Vilniuje ir trečią kartą pakeičiau būsimą specialybę. Šis dėstytojas padėjo man suvokti, kas esu ir ką galiu.
– Kokiu būdu?
– Studentus jis vertė užsiimti savianalize. Jis mane išlukšteno.
Tuomet ir išaiškėjo, kad aš, tokia drąsi ir nieko nebijanti, turiu daugybę kompleksų ir baimių.
Kiekviename žingsnyje tyriau, ko bijau ir kodėl. Kodėl staiga pasikeičia mano balso tembras, nors atrodo, kad padėtį kontroliuoju?
Daugiau skaitykite čia.