Praėjusią savaitę minėjome 110-ąsias Alicijos Rugytės (Rūgytės) gimimo metines. Visagalis Laikas, kurio sprendimai nenuspėjami, per 83 gyvenimo metus rikiavęs jos darbus ir veiklą, šiandien leidžia pasidžiaugti ir visa tai įvertinti.
Tai proga prisiminti šios vienos iškiliausių Švėkšnos ir visos Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjos, pedagogės, istorikės parašytus veikalus ir straipsnius.
Intelektualę, surinkusią medžiagą apie mažo miestelio istoriją, jo kultūrą bei etninį paveldą ir būsimoms kartoms dovanojusią neįkainojamą vertybę – monografiją „Švėkšna“.
Gydytojo patrioto dukra
Alicija Rugytė gimė 1902 m. gruodžio 5 d., Švėkšnoje, iš kurios ir veriasi jos veiklos horizontai. Turėjo vyresnį brolį ir jaunesnę seserį.
Jos tėvas – daktaras Juozapas Rugys – Sintautų zanavykas, gimnaziją baigęs Marijampolėje, įstojęs į Maskvos
universitetomedicinos fakultetą ir tapęs kvalifikuotu gydytoju. Neieškojęs Rusijoje pelningo darbo pasiryžo grįžti į Lietuvą ir čia atiduoti savo žinias.
Atsitiktinumas jį suvedė su Švėkšnos klebonu kanauninku P.Staškausku – tautiškai susipratusiu šviesuoliu ir patriotu, kuris ir pasiūlęs dr. J.Rugiui apsigyventi Švėkšnoje, neslėpdamas, kad ji – tolimiausias Žemaičių užkampis Mažosios Lietuvos pasienyje, su rudenį ir pavasarį sunkiai išvažiuojamais keliais, su tamsiais, tautiškai nesusipratusiais žmonėmis.
Jaunas daktaras susigundė, atvyko, apsigyveno, sukūrė šeimą ir čia pragyvenęs ligi mirties ilsisi Vilkėno kapinėse.
Vedė aukštos kilmės lenkaitę – Ireną Skalską, greitai ją sulietuvino ir šeimoje jie kalbėjo tik lietuviškai.
Jaunąjį gydytoją Švėkšna pririšo visam gyvenimui todėl, kad Mažosios Lietuvos kaimynystė davė galimybę platinti draudžiamą lietuvišką spaudą, o su klebonu P.Staškausku bendrai dirbant – puoselėti lietuvybę.
Dr. J.Rugys buvo stiprios sveikatos, gyvo charakterio, neišsemiamos energijos ir pasišventimo. Nepaisant užkampio, nesukaimėjo, išliko inteligentiškas, šviesus. Mokėjo rusų, vokiečių ir lenkų kalbas, sugebėjo prisitaikyti kiekvienoje aplinkoje, lengvai su kiekvienu rasdavo bendrą kalbą, visur puikiai reprezentavo lietuvį inteligentą. Jo vienodai laukė ir kaimiečiai, ir didikai.
Švėkšniškio prelato Kazimiero Šaulio prisiminimuose rašoma: „Žmonės džiaugėsi nauju daktaru, kuomet jo asmenyje pamatė ir pažino ne vien tik reikalingą laukiamą gydytoją, bet ir malonų tautietį, visuomenei atsidavusį veikėją ir šviesų kultūrininką…“
Žemaičių kumečiui daktaras Rugys buvo savas žmogus, kuriuo pasitikėjo, kurį gerbė ir mylėjo. Tai liudija du faktai: J.Rugį pašaukus karo su japonais metu į kariuomenę, jį išlydėjo minia su ašaromis akyse, o lydint jį į amžinojo poilsio vietą, pagarbą ir meilę pareikšti susirinko kelių parapijų žmonės.
Amžininkų liudijimu, tokių laidotuvių Švėkšna nebuvo mačiusi.
Suprantama, kad didžiojo patrioto, knygnešio, žurnalisto, rašytojo, aušrininko ir varpininko dr. J.Rugio vaikai užaugo nemažesni patriotai ir nugyveno prakilnų gyvenimą. Laikas įvertino rezultatus, o rezultatai atsispindi jų darbuose.
Neišsemiamų idealų šaltinis
1927 m. Alicija Rugytė baigė Kauno mergaičių mokytojų seminariją, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos filosofijos fakultetą, studijavo istoriją.
Mokytojauti pradėjo Garliavoje, vėliau dirbo Kaune, Vilniuje. 1942 m., gavusi Švietimo Valdybos raštą, kad yra skiriama Švėkšnos gimnazijos direktore, su skaudama širdimi, negalėdama pasipriešinti likimui, pradėjo direktoriauti. Buvo šeštoji Švėkšnos gimnazijos direktorė ir dirbo 1942-1944 metais.
Vadovaudama mokyklai sudėtingais karo ir vokiečių okupacijos metais parodė daug sumanumo ir išminties.
1944 metų spalio pradžioje pasitraukė į Vokietiją, ten steigė lietuviškas gimnazijas ir joms vadovavo.
1949 metais atvyko į JAV. Čikagoje patyrė pragaro kelius dirbdama įvairius darbus – siuvėjos, krautuvės valytojos, tarnaitės. Paskui sulaukė ir pamėgto mokytojavimo. Nuo 1951 m. pradėjo karjerą Čikagos aukštesniojoje lituanistikos mokykloje: dirbo mokytoja, vėliau – inspektore, direktore.
Mokyklai ji atidavė savo sielą ir širdį, mokiniais rūpinosi tarsi jų motina: džiaugėsi jų laime, liūdėjo dėl nesėkmių. A.Rugytė priklausė Katalikių moterų draugijai Švėkšnoje, ateitininkams, korporacijai „Giedra“, Giedrininkų sąjungai. Amerikoje įkūrusi „Giedros“ korporaciją, buvo jos pirmininke.
Gyvendama Čikagoje įsteigė Lietuvos istorijos draugiją, buvo jos sekretorė ir iždininkė, organizavo lėšų rinkimą lietuviškoms knygoms leisti.
Istorikės specialybę turinti A.Rugytė dar baigė įvairius kursus: gailestingųjų seserų, kūno kultūros, sodininkystės, vairavimo ir kt.
Aliciją pažinojęs jos amžininkas prelatas M.Krupavičius ją apibūdina kaip neišsemiamų idealų šaltinį, spinduliuojančią patriotizmu ir pastebi, kad šios moters energijos net su kibirais neįmanoma išsemti, o jėgas ji skiria tarnavimui lietuviškai visuomenei ir darbui. Turi kuo stumti savo idealų sukurtą gyvenimą ir jėgos jiems realizuoti, uždega kiekvieną, kas su ja susiduria. Ją surasti gali visur, kur lietuviškas reikalas šaukia.
Pedagogė, istorikė, visuomenės veikėja
Turbūt to lietuviško šauksmo vedama, 1969 m. Čikagoje A.Rugytė imasi organizuoti Švėkšnos gimnazijos 50-mečio jubiliejaus minėjimą, po kuriuo nutaria atkurti Švėkšniškių draugiją.
Minint draugijos įkūrimo Čikagoje auksinį jubiliejų, 1974-aisiais išleidžia stambų veikalą „Švėkšna“. Ši knyga nebūtų išvydusi saulės be knygos redaktorės Alicijos Rugytės nepailstamos energijos ir entuziastingo ryžto.
Sunku šią knygą keliais sakiniais apibūdinti. Iš esmės tai 536 psl. gausiai iliustruotas istorinis veikalas, išsamiai pateikiantis Švėkšnos vardo kilmę ir istoriją, žymiausių švėkšniškių biografijas, gimnazijos veiklą, švėkšniškių papročius, etninius, istorinius faktus.
Knygos redaktorė A.Rugytė šiam veikalui, dedikuotam švėkšniškiams, dirbusiems Lietuvai ir žuvusiems dėl jos laisvės, medžiagos ieškojo net Vatikano archyvuose, todėl knygoje randame daug vertingos medžiagos.
Nors ir galima redaktorei papriekaištauti, kad ji nepakankamai atrinkinėjo straipsnius, bet čia pat pateisiname tuo, kad straipsnius rašė apie 40 autorių, todėl galbūt jautė pareigą įdėti visą jai pateiktą medžiagą. Knygą sudaro dvi dalys: pirmoji – „Kraštas ir žmonės“, antroji – „Švietimas ir auklėjimas“.
A.Rugytė prisipažįsta, kad gyvenant išeivijoje ir rašant apie Švėkšną, buvo sunku surinkti visas istorines žinias, neišvengta netikslumų, o kai kurie faktai pakartoti.
Nesulaukusi pažadėtų straipsnių, pati visas spragas sugebėjo užpildyti.
Reikia akcentuoti, kad vieni svarbesnių pirmosios dalies straipsnių yra dr. Jono Puzino „Švėkšnos krašto proistorė“, kuriame išdėstyti pagrindinių archeologinių kasinėjimų duomenys, prof. Antano Salio „Švėkšnos vardas ir tarmė“ ir inžinieriaus Jono Rugio, Alicijos brolio, studija „Švėkšnos praeitis“.
Ši studija 1950 m. buvo išleista atskira knyga, o monografijoje „Švėkšna“ perspausdinta su mažais pakeitimais, dokumentų fotokopijomis bei vertimais į lietuvių kalbą, apžvelgiant Švėkšnos istoriją iki 1919 metų.
Skaitant monografiją kyla klausimas, ar Švėkšnoje gyvenusio, dirbusio ir palaidoto rašytojo Simono Stanevičiaus veikla ir asmenybė yra verta tik pusantro puslapio?
Tačiau turime didžiuotis ir vertinti šią knygą teigiamai, nes ji, pasak A.Rugytės, skaitytojui padės rasti svarbių faktų ne tik apie Švėkšną, bet ir apie Lietuvą.
Alicijos rūpesčiu Čikagoje buvo perspausdinti „Varpo“ ir „Aušros“ laikraščių komplektai, išleista 20 tomų mokslo žurnalo „Tautos praeitis“, redaguoti ir išleisti monografijos „Zanavykija“ I ir II tomai.
Sunku būtų išvardinti visus jos redaguotus ir išleistus leidinius, parašytus straipsnius, skaitytus pranešimus. Pedagogė, istorikė, visuomenės veikėja nuo 1921 m. priklausiusi ateitininkams, nuo studentavimo dienų Vytauto Didžiojo universitete – giedrininkė, parašiusi „Giedros korporacijos istoriją“, daugelio istorinių knygų leidėja, Istorijos draugijos pirmininkė ir draugijos metraščio „Tautos praeitis“ redaktorė, rašytoja, spaudos bendradarbė, viena Lietuvių fondo pradininkių, 1985 m. birželio 20 d. savo prasmingus darbus užbaigė.
Amžino pogulio atgulė JAV, Čikagoje.
1996 m. Lietuvių istorijos draugija Čikagoje išleido monografiją „Alicija Rugytė: gyvenimo kelias“, kurios autorius – Kęstutis Pečkus.
2003 m. rudenį švėkšniškės mokytojos Vilmos Adomavičienės iniciatyva įkurta Švėkšnos skautų organizacija – draugovei suteiktas A.Rugytės vardas.
Ar galime pamiršti mažo miestelio didžią ir intelektualią asmenybę? Manau, kad ne.
