Alkoholikas Rimas: „Gyvenau tarp juodo nuopolio ratų…“

383204 8219Reabilitacijos centre „Taikos kelias“ Gurgždžių kaime gyvenantis Rimas apie savo gyvenimą pasakoja nieko negražindamas, neslėpdamas juodžiausių nuopolių: nei to, kad tame gyvenime buvo metų, kai gėrė 365 dienas, nei to, kad ir įkalinimo įstaigos duonos ragauti teko.

Bet pasakoja ne tam, kad tūlas pilietis pasišaipytų. Tik tam, kad turi vilties: galgi nors vienas žmogus, šiandien atsidūręs panašioje gyvenimo duobėje, išgirs, praregės ir jo pavyzdžiu panorės rasti išeitį. Jei panorės – ir ras.

Laimės ir blaivybės ieškojo Londone

Kai kalbamės, Rimas reabilitacijos centre yra išgyvenęs jau savaitę. Jis – šių namų senbuvis, mat kiti reabilitacijos centro gyventojai – tik atvykę. Rimas – klaipėdietis, pastaruoju metu gyvenęs Vilkyčiuose. Jam – 45-eri.

„Šis centras – ne pirmas, kuriame aš ieškau išeities“, – savojo gyvenimo nuopolių ratų į vatą nevynioja pašnekovas.

Paprašytas prisiminti kritimo pradžią, Rimas sako, jog ji buvusi „nekalta“: pirmą kartą išgėrė, o kartu ir parūkė gimtadienio proga, jau sulaukęs 18-kos.

Kad nuo tos pilnametystės sparčiai pradėjo riedėti žemyn, sako matantis tik dabar. O tuomet, jaunystėje, tai matė tik aplinkiniai.

„Tu jau alkoholikas“, – tokie artimųjų ir draugų žodžiai Rimo sąmonės nepasiekdavo.

„Koks aš tau alkoholikas? Į save pasižiūrėk“, – nedvejodamas tokiems atrėždavo.

Tik tuomet, kai iširo šeima, Rimas pradėjo atidžiau žvelgti į save ir… įžvelgti savąją problemą. Suskaičiavo, jog geria jau 8 metai. Paties žodžiais tariant – diena dienon. Kartą susimąstęs ir pats savęs paklausęs: iš kokio gausybės rago semia sveikatos tokiam gyvenimui?

Sako tuomet nutaręs bėgti: ir laimės, ir blaivybės ieškoti – į Londoną.

5,5 metų – apsvaigęs kasdien

Visus metus – nė lašo – tokia buvo gyvenimo svečioje šalyje pradžia. Kaip sugebėjo? Rimas mato kelias priežastis. Pradžioje nebuvo darbo, tad trūko ir pinigų. Kraštas buvo svetimas, tad ir draugų nebuvo. Pagaliau ir tenykštės teisėsaugos privengė, problemų prisidaryti bijojo. Vėliau sako tai primiršęs.

„Bet nepasveikau. Tik negėriau“, – čia pat patikslina.

Atsirado darbo, anot pašnekovo, iš kišenių pradėjo byrėti pinigai. Tai ir vėl buvo nuopolio pradžia. Pirmoji pakelta taurelė – ir vėl: „diena iš dienos“. „Lūždavau kiekvieną vakarą, kiekvieną rytą ieškojau kuo pataisyti sveikatą“, – nerenka žodžių Rimas.
Darbe negėrė, bet jau eidamas namo į parduotuvę sukdavo su viena mintimi galvoje: pirks alkoholio. Pirmasis taškas toje parduotuvėje būdavęs degtinės skyrius. Pirkdavo tiek, kad ir rytui užtektų.

Vakare gerdavo, kol užmigdavo, o ryte ratas vėl užsisukdavo iš naujo. Taip – 5,5 metų. „Kiek per tuos metus buvo blaivių dienų, suskaičiuočiau ant rankų pirštų“, – sako vyras.

Likimo draugą sutiko autobusų stotyje

Vėliau sekė ekstradicija į Lietuvą už seniau padarytą nusikaltimą. Čia sužinojo, kad nebeturi namų. Kaip buvusi žmona sugebėjo juos pasisavinti, nesuvokia ir šiandien.

Visus už grotų praleistus mėnesius (beveik metus) Rimas ir vėl tikėjo, kad išėjęs laisvėn nebegers. Bet tas tikėjimas it dūmas išgaravo iš karto, vos tik vyro rankose atsidūrė pirmasis pinigas. Iš karto pasukęs parduotuvėn, o kaip vėliau parsirado į Šilutę, jau nebeatsimena.

„Draugai ir degtinė – nuo ryto iki nakties“, – taip vėlesnę savaitę apibūdina vyras.

Atminty įstrigo praėjusių metų gruodžio 11-oji, kuomet sėdėdamas Šilutės autobusų stotyje vėl savęs klausė: „Ką aš darau?..“
8 valandą ryto pamatęs ateinantį vaikiną paprašė cigaretės. Išsikalbėjo. Ir paaiškėjo, kad tas vaikinas – panašaus likimo, tuo metu pats ieškojęs išeities ir jau gyvenęs reabilitacijos centre „Gabrielius“. Pakviestas važiuoti kartu Rimas neabejojo nė sekundės.

Akis atvėrė bendravimas su tokiais pat

Pirmieji pokalbiai su kitais reabilitantais nustebino. „Jie atvirai pripažino, kad yra alkoholikai. Pripažinti turėjau ir aš, bet negalėjau. Maniau – koks aš alkoholikas? Jie nusišneka“, – atvirauja Rimas.

Tik ilgesnis bendravimas su kitais vyrais atvėrė Rimui akis, tik vėlesnių pokalbių metu sako supratęs, kad iš tiesų jis yra priklausomas, kad ne jis gyvenimą, o gyvenimas jį nuveda kur panorėjęs… Tik ar gyvenimu tai pavadinsi?..

10 mėnesių blaivybės – atrodė toks netrumpas laikotarpis. Rimas neplanavo išgerti, bet… neišlaikė, išgėrė. Tiesiog ne visos gyvenimo aplinkybės tuo metu buvo tokios, kokių jis būtų norėjęs, – taip abstrakčiai jis apibūdina tą paslydimo dieną.
Iš reabilitacijos centro jį išmetė tą pačią dieną.

Neleidžia sau teršti Tėvo namų

Dabar Rimas sako esąs laimingas. Todėl, kad visą savaitę „Taikos kelyje“ jis gyveno vienas, todėl, kad žmonės čia geri, kad yra daug darbo. Rimas – statybininkas, statybas vadina savąja stichija. O statybos darbų remontuojamame reabilitacijos centro namelyje – daugiau negu apstu.

Taip yra dabar. O kokią mato ateitį? „Man nėra ką veikti šioje valstybėje. Kai tik baigsiu reabilitacijos kursą, važiuosiu iš čia neatsigręždamas“, – vyras nesidangsto tėvynės meile.

Rimas – giliai tikintis, bet dabar jau gerai žino, kad neužteks jam tik Dievo ir bendraminčių pagalbos, dar reikės ir labai didelių paties pastangų. Kai geria, jis neleidžia sau eiti bažnyčion. „Neteršk Tėvo namų, tau ten ne vieta“, – taip sako sau.

Jis labai nori gyventi kitaip.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.