Tradicines vestuves su užstalės dainomis, puota giminei, mišrainių valgymu dvi dienas, nuotraukomis prie vartelių ir berželių fotografas Mantas PRALGAUSKAS ir jo žmona Rasa SKRIDAILAITĖ iškeitė į salsą Kubos paplūdimyje, kokteilius iš kokoso riešutų, maudynes su drabužiais baseine ir šventę tik dviems.
Meilės dienos proga „Šilutės naujienos“ nori šiek tiek sušildyti žiemišką baltumą ryškiais ir saulėtais egzotikos vaizdais.
Susipažino interneto svetainėje
Baigusi mokslus šilutiškė Rasa išvyko studijuoti į Klaipėdą. 2000 metais internetą namuose turėdavo nedaugelis, todėl ant bangos buvo interneto kavinės. Vienoje jų, tuomet velniškai populiarioje „mIRC“ pokalbių svetainėje, plepėjo 19-metė mergina „Moony“ ir vaikinas, kurio pseudonimas – trys pirmos klaviatūroje pasitaikiusios raidės.
Interneto kavinėje dirbęs Mantas pagal IP adresą pamatė, kurioje vietoje yra kompiuteris, iš kurio rašo mergina. Pasirodo kita „kompiuterinė“, kurioje viešėjo Rasa, buvo vaikinui pakeliui į namus. Dar tą pačią dieną Mantas užsuko pažiūrėti, kaip atrodo jo pašnekovė, o netrukus virtuali pažintis išsirutuliojo į ilgą draugystę.
Pasak Rasos, galima sakyti, kad tai buvo pirmoji meilė. „Nesame konservatyvių pažiūrų, todėl santuoka mums nebuvo svarbi. Ir be jos jautėmės vienas kitam įsipareigoję, draugavome 10 metų. Labiau reikėjo padėti pliusiuką dėl kitų – įteisinti santuoką“, – neslėpė Mantas.
Prieš pusantrų metų pora nutarė padaryti avantiūrą – išvyko į Angliją. „Norėjome pažiūrėti, kokie ten aukso kalnai“, – juokėsi M.Pralgauskas. Po pusmečio grįžę iš Didžiosios Britanijos Mantas ir Rasa apsigyveno Šilutėje ir pradėjo čia savo verslą – fotografiją. Darbas užsienyje priartino ir svajonę susituokti egzotiškoje šalyje.
Atrado fotografą iš Rusijos
Kuba poros kelionių planuose atsirado atsitiktinai, nes apžiūrinėdami įvairias šalis atrado gražią baltą pavėsinę ant jūros kranto, vadinamąjį „gazebą“. Gundė ir istorinių asmenybių Fidelio Kastro, Che Guevaros kraštas, įžymioji Havana.
Pora nusipirko visą vestuvių paslaugų paketą iš agentūros. Į jį įeina santuoka, dokumentų tvarkymas, makiažas, puokštė, vakarienė, tortas ir kitos smulkmenos. Išsirinktas viešbutis buvo skirtas specialiai poroms, ten net negalima apsistoti su vaikais. „Vestuvės – vos ne urmu, kasdien po dvi tris“, – juokėsi Rasa.
Be kitų smulkmenų, būsimi jaunavedžiai norėjo ir kokybiškų nuotraukų, kuriomis galėtų ne tik pasidžiaugti patys, bet ir parodyti būsimiems vaikams ir anūkams.
„Pasiskaitėm, kad viešbutis turi savo fotografą, bet nuotraukos – nekokios. Pagal socialistinę Kubos santvarką, negalima turėti per daug daiktų, įkurti savo verslą reikia daug popierizmo, todėl fotografų paslaugos – skurdžios. Tuoktis į Kubą atvykstantys jaunavedžiai dažniausiai fotografus atsiveža iš kitų šalių“, – pasakojo M.Pralgauskas.
Pora pradėjo ieškoti lietuvių fotografų, siūlyti jiems fotografuoti vien už tai, kad apmokės kelionę į Kubą, bet visi fotografai užsiprašydavo dar po porą tūkstančių už darbą, tad jaunavedžiams atrodė per brangu.
Atsitiktinai Rasa atrado rusų fotografą, kuris neįtikėtino sutapimo dėka pasakė, kad kaip tik skrenda į Kubą fotografuoti kitą porą ir dar planuoja pasilikti.
M.Pralgauskas stebisi, kodėl lietuviai nenorėjo pasinaudoti galimybe. Pasak jo, iš tokios kelionės fotografas neuždirbs, bet tai investicija į jo verslą – pasidarytų neįtikėtiną nuotraukų albumą – portfolio, parodytų savo galimybes.
Kelionių liga sergantis Mantas taip pat siūlo tokią paslaugą – vykti kartu su klientu fotografuoti į egzotišką šalį vien už kelionės išlaidas. Su Rasa jiedu jau yra keliavę Tailande, Kenijoje, šiemet galvoja 4 mėnesius su kuprinėmis ant pečių pakeliauti po Aziją.
Apsuko cigarų pardavėjas
Prieš keliaudami į Kubą, Rasa ir Mantas iš anksto pasiskaitė, kad Kuboje nenaudojamus mobiliuosius telefonus, muzikinius grotuvus ir kitą smulkią techniką galima naudoti kaip pinigus – iškeisti į daiktus. Tą jie darė visą laiką rinkdami lauktuves. Tiesa, Mantas pastebi, kad kaip ir daugelyje šalių turistai ten įsivaizduojami kaip pinigų maišai ir apsukinėjami.
Kai pirko kubietiškų cigarų, už juos pardavėjui davė seną telefoną, o pardavėjas dar paprašė primokėti 5 dolerius. Tik išeidami iš parduotuvės sutuoktiniai pasižiūrėjo, kad dėžutė cigarų kainuoja mažiau negu 5 doleriai…
„Senoviniai automobiliai ten kaip prikelti iš kapų, išpuošti, visko prikabinėta kaip šventyklose. Atrodo, jau turėtų nebevažiuoti, bet važiuoja“, – įspūdžius pasakojo Mantas. Keliautojams įsiminė ir Kubos politinė santvarka.
Rasa prekių pasirinkimą Kuboje lygina su Lietuva tarybiniais laikais, kai tekdavo stovėti eilę prie dešrų, o parduotuvės asortimentas – tik 6 buteliukai aliejaus, konservuoti žirneliai ir daugiau nieko.
Nago dydžio rožytės ir nevykęs fotografas
R.Skridailaitė prisipažįsta, kad vestuvės buvo idealios – tokios, apie kurias svajojo. Ji nesureikšmino ir vestuvinės suknelės. Ieškojo nusipirkti nebrangią, nes planavo ją ten palikti.
„Apžiūrėjau, kad nuomotis – kosminės kainos, pirkti – dar kosmiškiau… Po to baimintis, kad nesuplėšytum, neišteptum“, – suknelės paieškų odisėją apibūdino nuotaka.
Ji užsisakė suknelę iš interneto už 300 litų, todėl nebuvo baisu ir šokti su ja į baseiną.
Jaunavedžių fotosesija truko dvi dienas prieš vestuves ir vestuvių dieną, tad lietuviai turėjo progos pamatyti Kubos grožybes. Videografas, kuris dar kūrė ir filmą, iš anksto buvo sugalvojęs, kokiose vietose reikės padaryti reikiamų kadrų, vežiojosi po apylinkes.
„Pabučiuok į smakriuką, pasisuk, pažiūrėk į mano ranką“, – prisiminė fotografo žodžius Rasa. Mantui buvo įdomu pamatyti, kaip dirba kiti fotografai ir atsidurti priešingoje objektyvo pusėje.
Kurioziška situacija nutiko su nuotakos puokšte. Viešbutis pranešė, kad gali arba padaryti puokštę, arba leisti susikomponuoti pačiai nuotakai iš keleto mažų ar didelių rožių. Rasa pasirinko pastarąjį variantą.
Paprašė daug mažų. Vestuvių rytą atnešė šešias pavytusias nago dydžio rožytes…
„Neįsivaizdavau, ką su jomis daryti! Kadangi aplink viešbutį augo krūmai, tai tekinom bėgau gėlių skinti ir puokštę gamintis“, – prisiminė Rasa.
Į bendrą vestuvių paketą įėjo ir fotografo paslaugos, tad po tuoktuvių priėjo fotografas su vadinamąja „muiline“ ir pasakė: „Einam, dabar fotografuosiu“.
Liepė jauniesiems apsikabinti, nuspaudė mygtuką ir priminė, kad jau vienas kadras išnaudotas. Pasirodo, priklauso 24. Prieš „fotosesijos“ pabaigą viešbučio fotografas jau nebeturėjo minčių kokią pozą dar sugalvoti, tai paklausė, gal patys nori kaip pasikreipti ir prastumti dar 4 kadrus.
Lietuviai vestuvėse mažai šypsosi
„Kai pasižiūriu į kitų vestuves, koks stresas būna tą dieną – blaškosi šen ten, rūpinasi viskuo. Jokios šventės nebelieka, vien rūpesčiai. Gerai, kad po visko indų nereikia susiplauti… Kadangi Lietuvoje dar neįprasta samdyti vestuvių planuotojus, žmonės viską patys darosi“, – svarsto M.Pralgauskas.
Rasa būsimiems jaunavedžiams patartų mažiau imti į galvą, ką kiti galvoja ir ką pasakys, nes šventė visų pirma – dviejų žmonių.
M.Pralgauskas, pats fotografuodamas vestuves, pastebi tendenciją, kad pamažu žmonės ima labiau rūpintis vaizdu nuotraukose. Pasirūpina, kad pasiruošimo salonas būtų gražus, ateina mada naktį prieš vestuves praleisti viešbutyje.
Ten būsimi jaunavedžiai išmiega, jiems atnešami pusryčiai į lovą, ant pakabos jau laukia sukabinti drabužiai, o vizažistės atvyksta į vietą. Fotografo nuomone, tuomet vaizdas būna kur kas geresnis, o nuotraukų negadina buitiniai vaizdai.
„Tą dieną suknelės, limuzinas, puota kainuoja tūkstančius, bet kartais jaunieji pataupo smulkmenoms ir nuotraukose tai labai atsispindi. Senuose namukuose net fiziškai negalima įgyvendinti visų idėjų. O juk dėmesys turi būti į žmogų, o ne į tai, kas aplinkui“, – vyrą papildo Rasa.
Fotografas ir jo asistentė pastebi, kad lietuvių vestuvėse mažai šypsenų ir džiaugsmo. Dėl to fotografai stengiasi iš anksto susitikti su jaunavedžiais, pabendrauti, išsiklausinėti kokie jų lūkesčiai.
Pasak Manto, kiekvienas sau atrodo nefotogeniškas, bet visuomet turi būti tandemas: fotografas ir modelis. Tereikia atsipalaiduoti. M.Pralgauskui gražiausi kadrai – natūralūs, kada pagautos nuoširdžios emocijos.
