Andrius Tapinas – apie kartą be pinigų, pakvaišusį J.Basanavičių ir apsinuodijimą F.Dostojevskiu

tapinTelevizijos laidų vedėjas, žurnalistas, o dabar jau ir rašytojas Andrius Tapinas pristatyti savo knygos atvyko ir į Šilutę. „Pegaso“ knygyne susirinkusių žmonių skaičius svečią galėjo nustebinti – be knygyno darbuotojų, šilutiškius buvo galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Knygos autoriui neliko nieko kita, kaip tik apkaltinti save, kad atvykimui pasirinko netinkamą laiką.

O tiems, kurie atėjo, žurnalistas atvėrė knygos „Vilko valanda“ gimimo paslaptis, dalijosi kūrybos vargais, „paskundė“ kai kuriuos savo knygos veikėjus, kurie, matyt pajutę, kad rašytojas yra nepatyręs, išplėsdavo monologus per kelis puslapius. A.Tapinas juokaudamas prisipažino, kad tokiems veikėjams rasdavo tik vieną vaistą – juos nužudydavo.

Diskusijos temos vystėsi viena po kitos, tačiau pagrindinė ašis, aplink kurią viskas ir sukosi, išliko „Vilko valanda“.

Baltas ir juodas pavydas

A.Tapinas, apibūdindamas dabartinę lietuvių literatūrą, sakė, jog šiuo metu atrodo, kad daugiau yra rašančiųjų nei nerašančiųjų: knygas leidžia dizaineriai, televizijos laidų vedėjai, namų šeimininkės. Suprantamas ir leidyklų noras pagerinti pardavimus akcentuojant ne tai, kas yra knygos esmė, bet koks žmogus puikuojasi ant viršelio.

Prisistatęs nestandartiniu laidų vedėju, Andrius sakė, kad tai buvo viena priežasčių, kodėl jis ilgai nesileido įtikinėjamas leidyklų išleisti knygą. Taip pat jis nenorėjo rašyti pramoginę literatūrą, kurią daugelis mėgsta kopijuoti. Jam norėjosi atrasti tokį žanrą, kad bent Lietuvoje jis galėtų pasakyti, jog yra vienas iš pirmųjų.

Andriaus nuomone, lietuvių literatūra ir filmai dažniausiai saviti: istorija juose vystosi lėtai, melancholiškai, turinys prisotintas liūdesio ir gamtos aprašymų. Jei aprašomas tekantis Nemunas, tai jis gali tekėti net per 20 puslapių. Todėl tai, ką privaloma tvarka vaikai turi perskaityti mokykloje, pasak rašytojo, yra lengviausias būdas atgrasinti jaunąją kartą nuo lietuvių literatūros.

„Nesu nusiteikęs prieš lietuvių literatūros klasikus, tiesiog dabartiniam 14-15 metų vaikui skaityti Žemaitę ar Antaną Vienuolį yra per sunku. Ne tik lietuvių, bet ir užsienio rašytojų rimtos knygos jaunam žmogui gali palikti neigiamus įspūdžius. Mano draugas, būdamas dar paauglys, savo noru perskaitė Fiodoro Dostojevskio knygą „Nusikaltimas ir bausmė“. Ir jis, galima sakyti, tiesiog apsinuodijo ta knyga, nes iki šiol nebegali skaityti šio rašytojo kūrinių“, – pasakoja A.Tapinas. Būtent dėl to savo kuriamą knygą rašytojas matė greitą, lengvai skaitomą, be didelių filosofinių aprašymų.

Besvarstant, ką rašyti, paskutinė paskata buvo kasmetinė knygų mugė. „Pinigų kartos“ vedėjas prisipažįsta, kad jį apėmė pavydas, kai pažįstami rašytojai pristatinėjo knygas, pasirašinėjo gerbėjams. „Pavydas būna dviejų rūšių – baltas arba juodas. Jei tai būtų buvęs juodas pavydas, aš būčiau jiems pradūręs padangas „Litexpo“ parodų rūmų aikštelėje. Tačiau tai buvo baltas pavydas, todėl nusprendžiau, kad kitąmet turiu prie jų prisijungti“, – sako A.Tapinas.

Ir čia pat parodoje garsiai užsiminus apie knygą, už liežuvio žurnalistą pagavo leidykla, tad jis tapo moraliai įsipareigojęs parašyti savo kūrinį iki kitos knygų mugės. Andrius džiaugiasi, kad leidykla davė baltą kortą renkantis, ką rašyti – ar receptus, ar eilėraščius, ar romaną. Tačiau A.Tapinas neabejoja, kad, kai jis apsisprendęs atėjo į leidyklą su trumpu rašteliu, jog pasirinko stimpanko (steampunk) žanrą ir apie ką bus romanas, galbūt leidykla ir pasigailėjo. Mat darbuotojai net internete ieškojo, kas per žanras yra tas stimpankas.

Veikėjų atsikratymas

A.Tapinas savo „Vilko valandą“ apibūdina kaip fantastikos žanro, alternatyviosios istorijos požanrio ir stimpanko žanriuko knygą. Alternatyvioji istorija puslapiuose vysto tokį veiksmą, kuris parodo, kas būtų jeigu būtų, todėl romane yra ir šiek tiek fantastikos, netikrų dalykų. Stimpanko žanras susijęs su technologijomis, amžiumi, kai prasideda garo, pramoninė revoliucija. Nors „Vilko valandoje“ šmėžuoja apie 70 veikėjų, pagrindinis jų vis dėlto yra ne žmogus, o iš caro valdžios ištrūkęs 1905-ųjų metų Vilniaus miestas, aplink kurį ir sukasi visas veiksmas.

Autorius pasakoja, kad kai pradėjo rašyti, net nežinojo, nei kaip knyga baigsis, nei kokia linkme vystysis veiksmas. Žinojo tik tiek, kad iki Naujųjų metų knyga turėjo būti baigta, o darbo buvo daug. „Niekas neatleido manęs nuo televizijos, tėčio, vyro pareigų. Negalėjau laukti, kada ateis įkvėpimas ir viskas liesis lapuose. Tad nuveždavau sūnų į krepšinio treniruotę ir kol jis žaisdavo žinodavau, kad turiu laisvą valandą, kurią skirdavau rašymui“, – prisimena A.Tapinas.

Berašant ir vis atsirandant naujiems veikėjams, rašytojui pradžioje buvo sunku su jais tvarkytis. Andrius pasakoja, kad turbūt veikėjai pajuto, jog rašytojas yra nepatyręs, tad jie gali sau daug ką leisti. „Matydamas, kad vienas koks veikėjas jau pradeda savo dvasinius monologus pasakoti per du puslapius, atradau būdą, kaip su tuo tvarkytis. Tiesiog tą veikėją nušauni. Arba nužudai kitais būdais“, – patirtimi šmaikščiai dalijosi rašytojas.

Iš daugybės veikėjų romane apie Vilniaus miestą veikia ir istorinės asmenybės, bet čia jos kitokios, nei pateiktos istorijos vadovėliuose. Pavyzdžiui, daktarą Joną Basanavičių daugelis žinome kaip orų, rimtą tautos didvyrį. O „Vilko valandoje“ jis – šiek tiek užsiimantis magija, turintis savo laboratoriją ir maišantis ten įvairius eliksyrus, sukūręs skraidantį aparatą ir miesto danguje gąsdinantis juo žmones. Toks istorinės asmenybės pavaizdavimas sulaukė nevienareikšmės reakcijos. Vieniems tai patiko, kiti tvirtino, kad A.Tapinas pasityčiojo iš daktaro.

Knygos autorius priima kritikų nuomonę, tačiau visiems primena, kad tai ne istorinė knyga, o fantastinis romanas. Beje, Andrius J.Basanavičiaus biografiją perskaitė kelis kartus ir sako, kad kelias naujas jo charakterio savybes tikrai atskleidė. Tik žurnalistas šiek tiek baiminasi, kad jaunimas, perskaitęs knygą, per daug į ją neįsijaustų, ir mokinukas, nuėjęs prie lentos, nepradėtų pasakoti apie J.Basanavičių kaip apie magą ir alchemiką, kuris šaudo rusų kareivius.

Suprato, kodėl lietuvių literatūra liūdna

„Kad nereiktų mamai ir močiutei paslapčiomis eiti į knygyną ir pirkti mano knygos, kad kaimynai nebadytų pirštais, norėjosi, jog ją perskaitytų kuo daugiau žmonių“, – sako A.Tapinas. Todėl socialiniuose tinkluose, televizijoje ir miesto iškabose atsirado „Vilko valandos“ reklama.

A.Tapinas dėl to laukė neigiamos reakcijos iš rašytojų, nes, pasak jų, jei knyga yra gera, skaitytojas pats ją susiras. O jei ji taip stipriai reklamuojama, reiškia, parašyta prastai. Tačiau žurnalistas prisipažįsta, kad jis yra kitokios nuomonės.

Pasak jo, skaitytojas knygas turėjo susirasti prieš kokius 30 metų, kai užsisakinėdavo jas iš katalogų ir laukdavo siuntinio kone metus. Dabar leidyba yra patekusi į uždarą ratą: knygos – brangios, nes maži tiražai, tiražai – maži, nes neperkamos knygos. Kodėl neperkamos knygos? Nes jos brangios. Andrius tvirtina, kad reikia išsiveržti iš to rato: pradėjus didėti tiražams, spiralė suktųsi jau į kitą pusę. Būtent dėl to rašytojas turi įtikinti publiką skaityti.

Šiuo metu žurnalistas vykdo socialinį eksperimentą: ar įmanoma išgyventi iš rašymo be jokio kito papildomo darbo. Nors pradedamas platinti trečiasis „Vilko valandos“ tiražas, išleista jau ir elektroninė knyga ir pateko ji į antrąją vietą pagal perkamumą, tačiau atsakymas dėl išgyvenimo vien iš rašymo vis dar neigiamas. A.Tapinas sako, kad kai pasidomėjo rašytojų honorarais, suprato, kodėl lietuvių literatūra tokia liūdna ir melancholiška…

Andrius savo pirmosios knygos pabaigoje pateikė intrigą, kuria įsipareigojo parašyti ir antrą romaną – ten nugulė trumpa „Maro dienos“ ištrauka.

Bet darbo televizijoje vyras dar neatsisako – laidą „Pinigų karta“ jis ves. Tiesa, pasikeisti galėtų ne vedėjas, o laidos pavadinimas. Žurnalistas papasakojo, kad kai „Pinigų karta“ grįžo į eterį po trumpos pertraukos, per patį ekonominės krizės įkarštį, televizijos darbuotojai juokaudami A.Tapinui siūlė pakeisti pavadinimą į labiau atspindintį aktualijas – „Karta be pinigų“.

spaudos remimo fondas Projektas: „Kultūros uostas: Kūryba.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.