Vieną savaitgalio popietę į Šilutės seniūnijos salę iš visų mūsų rajono kampelių ir net iš kitų rajonų rinkosi moterys ir vyrai, turintys vieną bendrą bruožą – jie yra blaivūs. Jų susirinko arti 200.
Vieni iš jų blaivybės laikosi jau 10, 15 ir dar daugiau metų, kiti tuo keliu žengia vos metus ar keletą mėnesių. Visi jie – prieš 20 metų susibūrusio Šilutės anoniminių alkoholikų (AA) klubo nariai, prieš tuos kelis ar keliolika metų, kaip patys sako, gavę antrą gyvenimą.
Anonimiškumas yra viena iš 12-os šio judėjimo visame pasaulyje tradicijų, tad tegu ir šiandien jie kalbės anonimiškai.
Apie nuopuolius kalba be užuolankų
Šilutės AA klubo pradžia buvo daugiau nei prieš du dešimtmečius, kuomet vienas šilutiškis nuo priklausomybės alkoholiui pagal Minesotos programą gydėsi Vilniuje. Grįžęs namo, jis susirado kelis bendraminčius ir vyrai pradėjo rinktis pabendrauti jų pačių namuose.
Vėliau jie gavo patalpas Šilutės katalikų bažnyčiai priklausančiame pastate (Katalikų bažnyčios g. 2-3), patys jas remontavo, o netrukus jose įregistravo AA klubą. Šiose patalpose klubas tebėra įsikūręs ir dabar.
Klubas laikosi iš jo narių įnašų, patys nariai patalpas remontuoja ir išlaiko.
Labai greit klubo įkūrėjai pamatė, kad toks sambūris reikalingas, nes narių gretos pradėjo sparčiai plėstis, greit jų jau buvo kelios dešimtys.
Per tuos du dešimtmečius klubo susirinkimus lankė keli šimtai žmonių. Vieni jų lanko ir šiandien, kiti, alkoholio neragaujantys jau kelis ar keliolika metų, ateina tik retkarčiais. Buvo ir tokių, kurie jau ne kartą grįžo iš naujo, nes ne kartą buvo ir palūžę.
„Tas laikas, kuomet gyveni be taurelės, tarsi „sugadina“ gėrimą, o gal sąžinė prabunda, kad tu nebegali eiti senuoju keliu, gyventi, kaip gyvenai. Pajunti, jog vėl ieškai kelio į blaivų gyvenimą“, – sako klubo nariai.
Ir kiekvieno susitikimo pabaigoje, ir šeštadienį jie prisiminė savo gyvenimus ir nuolat dėkojo vieni kitiems. Už ką? „Už galimybę gyventi, tiksliau – už suteiktą antrąjį gyvenimą“, – sako vienas per kitą.
Kaip grupelė bendraminčių gali taip pakeisti mąstymą žmogaus, kurio daugybę metų nepakeitė motinų, žmonų, vaikų ašaros, artimųjų moralizavimas?
Anot grupės narių, gyjama klausantis kitų istorijų ir narstant savojo gyvenimo epizodus, o kartu analizuojant 12-os žingsnių programą.
Jie be užuolankų kalba apie viską: didžiausius nuopuolius, melą artimiausiems žmonėms, meilę ir išdavystes, kuriomis ne kartą ir ne dešimt skaudino savo mylimiausius žmones.
Rytojų kasdien stūmė vis tolyn
Meilės tema verta atskiros kalbos, nes klubo nariai visi kaip vienas pripažįsta, jog ankstesniame jų gyvenime taurelė buvo pakeitusi viską – meilę motinoms ir vaikams, pareigos jausmą, svajones ir planus apie gražesnį gyvenimą. Visa tai buvo nebesvarbu. Jie pasakoja apie kelią, kurį turėjo nueiti, kol kiekvienas pats susivokė, jog nebegali sakyti, kad myli savo artimuosius, nes iš tikrųjų jais nebesirūpina. Dar daugiau – apie juos net užmiršta tuomet, kai kūnas pradeda reikalauti įprastinės alkoholio porcijos.
Visi jie dar neužmiršo (ir vargu ar kada galės užmiršti) ir sau patiems ne kartą duotus pažadus, kuriuose kiekvieną kartą figūravo žodis „rytoj“. Nuo rytojaus jie dievažijosi nebekelsią taurelės, jau rytoj pradėsią dirbti, atkursią suirusius šeimyninius santykius, pasirūpinsią motinomis ir nupirksią vaikams dovanų…
Bet – tik rytoj. Keisčiausia jiems, kad ir patys tuo rytojumi tikėjo. Tik tą rytojų kasdien stūmė vis tolyn, nors, vieno iš jų žodžiais tariant, gerai žinojo, kad taip stumiant ateina mirtis.
Visi jie žino likimo draugų, kuriems tas rytojus taip ir neišaušo.
Bandantiems apeliuoti į jų sąžinę ir valią, šios grupės nariai jau turi ką pasakyti. Dabar jie jau žino sergantys sunkia liga, kurią suvaldyti valia yra bejėgė. „Tai – kaip sloga. Jei ji atsiranda, net ir valingiausias žmogus jos nesuvaldo. Ką bekalbėti apie sunkesnę ligą“, – palygina vienas jų.
Žino jie ir kitką: sunkiausia pripažinti, kad sergi, sau pačiam.
Bendraminčiai dovanojo antrą gyvenimą
Apie ketvirtadalį grupės narių sudaro moterys, yra čia ir jaunimo. Jauniausia grupę lankiusi mergina buvo vos 18-kos, vyriausias narys – peržengęs 60-metį. Ir jubiliejiniame susirinkime dalyvavo ir 20-ties nesulaukusių jaunuolių. Visi klubo nariai žino, kad priklausomi nuo alkoholio tampa vis jaunesni žmonės. Tiesa, vis jaunesni tai ir suvokia. Ir ieško pagalbos vos sulaukę 22-25 metų.
Tarp šilutiškių tokių irgi yra, o kai kurie jų, grupę jau lankę, šiandien jau sukūrė laimingas šeimas ir gyvena visavertį blaivų gyvenimą.
Į grupę visus juos atvedė noras… gyventi. Tiesiog gyventi – kažką pakeisti, išsigelbėti iš kasdienio kritimo duobėn, kas jau nebepavyko kiekvienam atskirai.
Todėl kiekvieno ir kiekvienos iš jų širdyse – begalinis dėkingumas bendraminčiams, o tą dėkingumą jie išsako trumpu žodžių junginiu: ačiū už tai, kad gavau antrą gyvenimą ir šiandien esu blaivus. Tik tiek, be jokių pažadų rytojui. Ir be nuopelnų sau priskyrimo, nes (to jie niekada neužmiršta) pats žmogus per silpnas įveikti ligą. „Žmogus stiprus tiktai tada, kai jis pradeda suvokti, jog iš tiesų jis silpnas“, – dar viena sentencija, kurios AA grupės nariai neleidžia sau pamiršti.
Grupė – kartu ir atsakomybė. Kai kurie iš klubo narių, kuriems jau pasitaikė atkryčių, prisimena savigraužą, kai norėjo vėl grįžti pas bendraminčius. „Kaip aš dabar jiems į akis pažiūrėsiu, kad palūžau“, – tokios mintys kai kuriems pažįstamos.
Atgaiva sielai – vasaros stovyklos
Dėl ko palūžtama? „Todėl, kad gyvenimas – dryžuotas, – visų mintis išsako vienas. Nes būna konfliktų namuose, būna ir artimųjų, nesuvokiančių, kad jų žmogui negalima net ragauti. „Juk jau kelerius metus negeri, reiškia, pasveikai. Tai negi dabar su giminaičiais neišgersi?..“ – taip ir panašiai raginami ne vienas ir paragavo. Ir… vėl grįžo į duobę, iš kurios buvo pakilęs.
Geriausiai sekasi tiems, kurių šeimų nariai dalyvauja artimuosius vienijančioje „Al Anono“ grupėje, nes taip lengviau išmoksta suvokti ir savo sergančiojo situaciją, ir elgesio su juo.
Pasak grupės narių, Lietuva unikali tuo, kad tik mūsų šalyje vyksta AA grupių narių vasaros stovyklos. Šventojoje kasmet susirenka apie 2000 žmonių su šeimomis iš viso pasaulio. Vyksta susirinkimai, koncertai, sportinės varžybos. „Tai tikra atgaiva sielai“, – sako tie, kurie jau dalyvavo.
Šilutiškių AA grupė – tik dalelė viso pasaulio AA bendrijos, todėl nuvažiavę į bet kurią šalį jie kaip savi gali dalyvauti tenykščių grupių susirinkimuose. Kai kurie šilutiškiai ir dalyvavo tokiuose susirinkimuose Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje. Grįžę jie pasidalija įspūdžiais, bet kartu pripažįsta, jog būdami ten jautė begalinę nostalgiją saviškiams. Nes tik saviškiai bendraminčiai suteikė antrą gyvenimą…