Jau porą dešimtmečių laukiamos estakados kelyje Šilutė – Rusnė planuotojai turėtų ko pasimokyti iš tarpukario Lietuvos statytojų, – 1924 metais milžiniškam potvyniui sugriovus Šlažų kaime stovėjusį tiltą, naujo tilto projektas buvo parengtas jau kitais metais, o dar po metų – 1926-aisiais – stovėjo ir pats tiltas.
Simboliška, kad praėjusį penktadienį, birželio 17 dieną, iškilmes ant Šlažų tilto, kur buvo atidengta bareljefinė lenta, bylojanti jog tai yra trečiojo Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus vardu pavadintas tiltas, vėl gausiai nuplovė vanduo… Tik šįkart – lietaus.
Tie, kas norėjo daugiau sužinoti apie K.Griniaus vardu pavadinto tilto istoriją, nepralošė, jei išvakarėse atėjo į Šilutės Hugo Šojaus muziejuje surengtą paskaitą „Kaip tarpukario Lietuvoje estakadą statė“, skirtą K.Griniaus (Šlažų) tilto atidarymo 90 metų ir šiemet minimai paties Prezidento 150-ųjų gimimo metinių sukaktims.
Paskaitą skaitęs Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Darius Barasa pateikė intriguojančių faktų iš beveik 100 metų Šilutės istorijos.
Pirmasis tiltas buvo medinis
Pasak D.Barasos, susisiekimas tarp Rusnės ir Šilutės iki pat 19 a. antros pusės buvo keblus, daugiausia tik Šyšos upe, valtimis. Jei vandens lygis būdavo nepakankamas, buvo važiuojama krantu palei Šyšos vagą. Tik 1855 m. buvo nutiestas vieškelis iš Šilutės į Rusnę pro Rupkalvius.
Tačiau šis kelias ėjo per žemumą, ir per kiekvieną potvynį pavasarį ir rudenį buvo apsemiamas. Būdavo savaičių, kai šiuo keliu nebuvo galima nei vežimu, nei rogėmis pravažiuoti, nei upe valtimi plaukti. Tad susisiekimas tarp Rusnės ir Šilutės visai nutrūkdavo.
Naujas plentas tarp Šilutės ir Rusnės buvo pradėtas tiesti po 1867-1868 metais kraštą nusiaubusio didelio potvynio, o baigtas 1873 metais. Tiesiant plentą buvo pastatytas pirmasis Šlažų tiltas. Jis buvo maždaug 270 m ilgio, medinis su mūrinėmis kolonomis. 1906-1907 m. tiltas buvo prailgintas dar 4 arkomis ir pasiekė 292 m ilgį.
Tiltą nugriovė galingas potvynis
1923-1924 metų žiema buvo ypač šalta, todėl žmonės laukė didelio potvynio. Iš straipsnių tuometėje spaudoje aiškėja, kad vasario pabaigoje Šilutės apskrities viršininkas buvo davęs įsakymą paruošti saugias vietas gyvuliams laikyti, Šilutėje ir Žalgiriuose turėjo būti įsteigtos valgyklos nukentėjusiems nuo potvynio.
Vanduo pradėjo plūsti kovo 27-ąją, pernakt Nemuno vanduo pakilo 1 metru ir nesiliovė kilęs. Iš aukštupio nešamos ledo lytys visame Nemuno žemupyje, nuo Rusnės iki marių, užkimšo upę, ledų sangrūdos susivertė kalnais. O nuolat atnešamas naujas ledas, atsirėmęs į tas sangrūdas, ieškojo kito kelio, dėl to pasuko per laukus, miškus ir kaimus. Po vandeniu atsidūrė visas plotas nuo Pagėgių, Plaškių, Leitgirių iki Šilutės.
Rašoma, kad reginys buvęs baisus, nes daug trobų buvo iki pusės apsemtos, o stovinčių arčiau Nemuno namų tik stogai bekyšojo. Medžių irgi tik kepurės besimačiusios.
„Ledai eina tam tikromis srovėmis, neapmatuojamomis voromis, nešini žemę, rąstus, išrautus medžius, kartais trobesių stogus (…). Šilutės priemiestyje jau baltuoja susikimšę ledų plotai. Visa neapmatoma apylinkė šniokščia, burbuliuoja, vandens masės sukasi verpetais, nešinos prisiplėšto grobio“.
Balandžio pradžioje pranešta, kad masė vandens plūsta po Šlažų tiltu, su savimi nešasi daugybę velėnų, žemių, su šaknimis išrautų medžių, ledo lyčių. Buvo baimintasi, kad visa tai užkimš patiltę. Balandžio 5 d. vandens lygis pasiekė aukščiausią tašką – 2,71 m. Šlažų tiltą didžiule ir vis stiprėjančia jėga spaudė ledų sangrūdos.
Prie tilto buvo nuolatos budima, šalinamos kliūtys. Vis dėlto dalis tilto neatlaikė – nugriuvo viena laikančioji kolona. Rašoma, kad tam įtakos turėjo ledų sangrūdos sprogdinimai.
Naktį sprogdinant toliau ledus įgriuvo kita tilto dalis, ir tai atlaisvino kelią vandeniui ir jo nešamoms ledų sangrūdoms. Iš Šilutės esą suplūdo minios žmonių, norinčių pasižiūrėti potvynio, todėl kareiviai turėjo daug rūpesčio rūpindamiesi tokių žioplių saugumu.
Tam, kad nebūtų sutrikdytas susisiekimas tarp Šilutės ir Rusnės, 1924 m. pavasarį Lietuvos valstybės lėšomis buvo įrengtas laikinas žvyrkelis per Vorytės pievas.
Buvo rašoma, kad dar ir 1924 m. vasaros viduryje tebestovėjo Šlažų tilto griuvėsiai, greta matėsi ledų sangrūdų išraustos daubos, o aplinkinės pievos buvo padengtos storu žemių sluoksniu. Anot straipsnio autoriaus, tuomet dar nežinota, kada ir ar išvis bus nugriauti senojo tilto griuvėsiai.
1925 m. pradėtos statybos
Po daugybės Vyriausybės pasitarimų ir posėdžių, 1925 m. gegužės 28 d. Lietuvos Susisiekimo ministerija patvirtino Klaipėdos krašto direktorijos sprendimą pastatyti naują tiltą.
Tarpukario spauda rašė, kad 1925 m. rugpjūčio 27 d. buvo padėtas kertinis naujai statomo Šlažų tilto akmuo. Pasak istoriko D.Barasos, tuomet statyba jau buvo gerokai pasistūmėjusi.
Į vieną tilto atramų buvo įmūryta skardinė dėžutė, kurioje buvo įdėtas dokumentas. Jame vokiečių ir lietuvių kalbomis parašyta ankstesniojo ir naujai statomo tilto istorija, dokumentą buvo pasirašę valdžios atstovai, statybos firmos vadovai ir svečiai. Be šio dokumento, į skardinę dėžutę dar buvo įdėtos sugriautojo ir statomo tilto nuotraukos, keletas tuo metu apyvartoje buvusių lietuviškų monetų.
Visa šventinė ceremonija vyko maždaug tokia tvarka: apskrities viršininkas dr. Oselies iškilmingai perskaitė dokumento tekstą, po to trumpą sveikinimą pasakė krašto direktorijos pirmininkas Borchertas, šį tiltą pavadinęs simboliu, kuris suartins ir sukurs glaudžius ryšius tarp Lietuvos ir šio krašto. Paskui kalbėjęs Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Budrys palinkėjo sėkmingos tilto statybos ir išreiškė viltį, jog tokia nelaimė nepasikartos.
Į šventinį renginį buvo susirinkę daug dalyvių, žiūrovų. Aikštelė buvo išpuošta girliandomis, plevėsavo Lietuvos vėliava. Pasibaigus renginiui, prie tilto iškart vėl užvirė statybos darbai, o tautos išrinktieji šventę pratęsė Šilutės viešbutyje „Germania“ surengtame pobūvyje.
Prezidentas atvažiavo per anksti
Buvo planuota tilto statybas baigti iki 1926 m. rugpjūčio. Bet nepavyko – statybos baigtos mėnesiu vėliau.
Lietuvos Prezidentas K.Grinius atidarymo iškilmėse nedalyvavo. Jis Klaipėdos kraštą ir Šilutę aplankė rugpjūčio pabaigoje. Jei tiltas būtų buvęs užbaigtas, galima tik įsivaizduoti, koks būtų buvęs pompastiškas ir įsimenantis jo atidarymo renginys, dalyvaujant pačiam Prezidentui.
Spaudos pranešimuose rašoma, kad 1926 m. rugpjūčio 29 d. p Prezidentas K.Grinius su palyda važiuodamas iš Šilutės į Rusnę, sustojo ir apžiūrėjo jau baigiamą statyti Šlažų tiltą, kuris „aukštiesiems svečiams padaręs labai gerą įspūdį“.
Pavadinimas įamžino Prezidentą
Oficialus tilto atidarymas ir jo perdavimas viešam naudojimui įvyko 1926 m. rugsėjo 15 d., praėjus pusei mėnesio nuo Prezidento K.Griniaus vizito.
Tą dieną vyko ne tik Šlažų tilto atidarymo iškilmės, tačiau ir pievų Minijos dešiniajame krante nusausinimo darbų pabaigimo šventinis paminėjimas. Iš spaudos pranešimų žinoma, jog į tos dienos iškilmes buvo atvykę aukštas pareigas einantys svečiai: ministrai, Klaipėdos krašto gubernatorius K.Žalkauskas, direktorijos pirmininkas E.Simonaitis ir nariai, burmistras R.Grabow, Šilutės apskrities viršininkas dr. Oselies, dvarininkas ir generallandšafto direktorius dr. H.Scheu ir kiti. Visą oficialių svečių delegaciją vežė 7 automobiliai.
Ryte ši delegacija vyko į Sakūčius, kur prasidėjo pievų nusausinimo sistemos su kanalais ir tiltais įrengimas. Po to sustota prie Stankiškių naujai įrengtos vandens pompavimo stoties su gariniu siurbliu. Po sveikinimo kalbų ir simbolinio rakto perdavimo ceremonijos svečiai nuvyko papietauti į Mingės kaimo užeigą.
Apie 2 val. visa delegacija atvyko prie Šlažų tilto, kur jau buvo susirinkusi minia žmonių, spaudos atstovų. Pats tiltas buvo uždarytas juosta.
Klaipėdos direktorijos rugsėjo 13 d. oficialiai priimtu nutarimu šiam tiltui tada buvo suteiktas „Prezidento Griniaus tilto“ pavadinimas. Kaip tuomet sakė E.Simonaitis, Prezidentas K.Grinius „yra tas vyras, kuris stengėsi statyti tiltą, kuris sujungs Didžiąją su Mažąja Lietuva“.
Visgi, pasak D.Barasos, įtikinamesnė yra versija, kad tiltą nusprendė pavadinti K.Griniaus vardu todėl, kad galėtų įamžinti apskritai pirmąjį Lietuvos Prezidento vizitą Klaipėdos krašte ir Šilutės apskrityje.
Bendra tilto pastatymo sąmata siekė 650 000 tuometinių litų. Du trečdalius išlaidų padengė Klaipėdos kraštas, likusią dalį skyrė Lietuvos vyriausybė. Palyginimui pateikiamas skaičius, kad 1924 m. Lietuvos biudžetas buvo 200 mln. litų, o Klaipėdos krašto – 10 mln. Lt.
Iškilmes sutrumpino liūtis
Įsimenantis žadėjo būti ir praėjusio penktadienio renginys – bareljefinės lentos, patvirtinančios, kad prieš 90 metų pastatytas Šlažų tiltas yra pavadintas Prezidento K.Griniaus vardu, atidengimas. Suvažiavo ne tik rajono valdžia, kultūros žmonės, Seimo nariai, bet ir Lietuvos mokslų akademijos profesorių delegacija.
Tačiau visas iškilmes plaute nuplovė kaip tik tuo metu prasidėjusi liūtis. Muziejaus direktorei Rozai Šikšnienei teko trumpinti savo pranešimą apie beveik 100-mečio senumo įvykius, vandens šniokštimas slopino net ir kariškių salvių už K.Grinių, už Lietuvą ir už Šilutės kraštą garsus.
Tuos 90-ies metų senumo įvykius nuo šiol visiems pravažiuojantiems primins menininko Adomo Skiezgelo kūrinys – bareljefinė lenta su K.Griniaus atvaizdu.
Seimo narys A.Skardžius pabrėžė, kad šio atminimo ženklo atidengimas – išskirtinis įvykis, įamžinantis Lietuvos valstybės rūpestį Pamario kraštu. Bareljefas taps dar viena lankytina vieta, traukos tašku kelyje į Rusnę.
Parlamentaras apgailestavo, kad iškilmėse negalėjo dalyvauti prezidentas Valdas Adamkus, tačiau neabejojo, kad rajono gyventojai nepamirš visų šalies vadovų indėlio į krašto gerovės kūrimą. Jis neabejojo, kad šiais metais pavyks pradėti taip visų lauktos estakados statybą. „Nuosekliai dirbama ta linkme, bet privalomų procedūrų eigos negalime peršokti. Jau pristatytas poveikio aplinkai vertinimas, juda kiti projektavimo, derinimo darbai“, – sakė jis.
Daugiau nuotraukų „Facebook“ albume.
