Antradienį ir trečiadienį Vainute, ant kalno greta Kultūros namų, šurmuliavo jaunimas – čia jau devintą kartą į liaudies amatų stovyklą vietinius ir atvykėlius sukvietė Bikavėnų senųjų kaimo tradicijų kultūros centro darbuotojai.
Nepatingėjusieji atvykti galėjo išmokti visko, ką kažkada sugalvojo, kuo laisvalaikiu užsiėmė ir kaip sau būtinus dalykus gamino šiandienos lietuvių tėvai, seneliai ir proseneliai: siuvinėti, drožinėti medį, gaminti papuošalus iš veltinio, puošti juos karoliukais, dirbinių iš džiovintų žolelių ir pynimo iš šiaudelių, karpymo meno, piešimo ant akmenų ir medžio žievės ir net liaudies muzikos instrumentų gamybos subtilybių.
Suko į Vainutą tomis dienomis ne tik mažas ir jaunas – savo vaikus atlydėjo ir abi dienas kantriai su jais dirbo ir ne viena mama iš Šilutės, Bikavėnų, Gorainių, Kivylių, Katyčių ir kitų apylinkių.
Kai uždarant stovyklą stovyklautojai visus savo darbus išdėliojo čia pat pievoje bendrai parodai, juos apžiūrėti norintiems gero pusdienio reikėjo, nes jų čia buvo ne vienas šimtas.
Mažieji dažė veidus, delniukus ir plaukus
Amatų stovykla – tradicinis ir kasmet populiarėjantis Bikavėnų senųjų kaimo tradicijų kultūros centro renginys. Centro direktorė Marytė Matevičienė šiemet labiausiai baiminosi nepalankių sinoptikų prognozių: kas bus, jei visus norinčiuosius mokytis amatų teks sutalpinti kultūros namų pastate?
Bet talpinti neprireikė – vos pradėjus rinktis amatininkams ir iš jų mokytis panorusiems stovyklos dalyviams, debesys išsisklaidė, ir abi dienos, anot M.Matevičienės, pasitaikė it užsakytos. Tad pievelėje įsikūrę stovyklautojai galėjo nesibaiminti nei sienų dažais išteplioti, nei šiaudeliais ar medžio drožlėmis pastatą prišiukšlinti.
Bene linksmiausiai tomis dienomis atrodė patys mažiausieji, mat mėgstamiausias jų užsiėmimas – piešti. Mažiesiems dailininkams patarinėjusi Vainuto vidurinės mokyklos dailės mokytoja Vilija Razmaitė – Baguckienė negalėjo sulaikyti šypsenos, matydama, kaip jos mokiniai išradingai ne tik popieriaus lapus, bet ir savo delniukus, veidus, drabužėlius ir net plaukus dažais išmargina.
Nepyko dėl to ir mamos. Štai iš Bikavėnų savo keturmetį Augustą ir dvejų metukų Samantą atsivežusi Lina Turčinavičienė tik juokėsi, kai nuo galvos iki kojų dažais išsitepęs Augustas pozavo fotografams. Berniukas į stovyklą atsivežė savo akmenų, kuriuos pats ir papuošė dažais. Jo sesutei su mama labiausiai rūpėjo vėlimo pamokos.
„Neseniai į Bikavėnus atsikėlėme iš Kauno, tad šioje stovykloje dalyvauju pirmą kartą. Bet tikrai ne paskutinį, nes įspūdis milžiniškas ir man, ir mano vaikams“, – sakė Lina.
Laisvai piešti galinčiais savo mažaisiais džiaugėsi ir Bikavėnų pradinės mokyklos mokytoja Danguolė Grigalienė, atsivežusi 4 vaikus. „Smagu, kad vaikai gali nesibaiminti išsiteplioti, kad gali įgyvendinti visas savo fantazijas, gauti naujų žinių jiems neįprastoje aplinkoje“, – sakė bikavėniškė.
Ant stalų gulė papuošalai, ant vejos – skulptūrėlės
Paauglėms ir vyresnėms merginoms labiausiai rūpėjo papuošalų gamyba, nes jos žino – išmokusios pasigaminti originalų papuošalą originaliai ir atrodys. Jos vis būriavosi greta Katyčių pagrindinės mokyklos mokytojos Brigitos Vitkauskienės. Čia ir vėlė, ir karoliukais siuvinėjo, ir riešines bei nematytus paveikslus iš veltinio pasigamino.
Vaikinų traukos centru tapo tautodailininko iš Salantų Liudo Ruginio stalas, kurį papuošė paties salantiškio darbai. Vaikinai ir patys ėmė į rankas medžio gabalus ir bandė išdrožti jei ne šventojo statulėlę, tai bent medinį šaukštą. Vieniems sekėsi geriau, kitiems teko ir draugo pagalbos prašyti medžio pliauskai palaikyti…
Gausus būrys smalsuolių sutūpė aplink degutiškę Nijolę Stanelienę, mokiusią pynimo ir rišimo iš šiaudų, ne mažiau jų sutraukė tautodailininkai Angelė ir Vytautas Raukčiai, ant vejos tupdę šieno 
skulptūrėlių parką. Dėmesį prikaustė ir karpinių meistrė, rusniškė tautodailininkė Birutė Servienė, siuvinėjimo subtilybes aiškinusi Valentina Vingienė, liaudies muzikos instrumentų gamybą gerai išmanantis gorainiškis Kazys Budrys.
Sriubą virė seniūnas
Daugiausia darbo tomis dienomis, žinoma, teko centro direktorei M.Matevičienei ir jos pirmajai pagalbininkei, kultūrinės veiklos vadybininkei Indrei Norkaitytei. Bikavėnų kultūros centre šiuo metu tiek darbuotojų ir belikę, tad šios moterys, besiruošdamos stovyklos atidarymui, vos spėjo suktis, mat pačios dar ir kulinarinio paveldo patiekalais stovyklautojus vaišino.
Į kulinarinį paveldą, akivaizdu, jau bus įrašyta ir Vainuto seniūno Vitalijaus Mockaus sriuba, kuria jis stovyklautojus vaišina nebe pirmus metus. Paklaustas, kas iš tiesų išvirė visą katilą tokios senoviškos mėsiškos sriubos, V.Mockus nė nemirktelėjęs taip ir atsakė: „Seniūnas, žinoma…“
Antrąją dieną stovyklautojai skanavo žemaitišką šilkinę košę, kuria vaišino Bikavėnų gaspadinė Antanina Girdžiuvienė. Gardūs buvo ir šaltibarščiai bei bulvės su kastiniu, pačios M.Matevičienės suktu. Svečiai vaišinti ir centro darbuotojų spaustais sūriais, keptais pyragais. Paklaustos, kada tuos pyragus ir sūrius spėjo iškepti ir suspausti, M.Matevičienė ir I.Norkaitytė atsakė trumpai: „Mažai miegojome pastarosiomis naktimis…“
Stovyklos organizatorės rėmėjų šiemet neieškojo. „Ką ten ieškosi, kai mūsų garsiosios Joninės jau čia pat“, – ranka mosteli M.Matevičienė. Stovyklai atidėta apie 2500 litų iš 4000 litų, gautų trims renginiams, su tokia suma ir išsisukta.
Stovyklos vadovėms didžiausias džiaugsmas ir padėka – matyti smalsias vaikų akis ir girdėti nesibaigiančius jų klausimus amatininkams. „Tikime, kad mūsų protėvių išmintis, gebėjimas iš paprasčiausių medžiagų kurti nuostabius dalykus, stovyklautojams leido suvokti, kokie šilti ir malonūs pačių rankomis sukurti darbeliai. Būtinai rengsime stovyklą ir kitąmet“, – neabejoja jos.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.