Senatvė neturint stogo virš galvos, kraustantis iš vieno nuomojamo butuko į kitą, kartkartėmis miegant ir pas draugą ant grindų, o galiausiai apsistojant socialinės globos namuose… Kas gali būti baisiau?..
71-erių Antanas (vardas pakeistas) – pirmasis neseniai duris atvėrusių Šilutės Laikinojo gyvenimo namų gyventojas. Gyventi tuose namuose jis galės tik pusmetį. Po to – vėl klajonės po nuomojamus būstus…
Tokia realybė, kuria vyras atvirai dalijasi. Regis, ir nekaltina nieko – nei gyvenimo, nei jame buvusių savo pakeleivių. Tik kartkartėmis pratrūkstanti rauda išduoda: nors nesiguodžia – skauda, labai skauda…
Nei kaltintojo, nei teisėjo rolės nesiimame ir mes. Tik perduodame vyro pasakojimą apie kelią, atvedusį į tokį gyvenimo paribį.
Klausimas apie vaikystę priverčia raudoti
Tėvų ir vaikystės, praleistos vaikų namuose, temos yra pirmosios, kurią palietus Antanas pradeda garsiai kūkčioti. Raudai aprimus paaiškina tėvų visai nematęs, tik jų nuotrauką turįs. Žino, kad mamai buvę 31-eri, kuomet jo susilaukė, brolių ar seserų neturintis.
Tėvai žuvo karo metu – 1942-aisiais. Tuomet jį auginti paėmė senelė. Mena, kaip „čeverykus“ (batus) per petį persimetusi senelė eidavo Viešvilės bažnyčion. Sušalo, susirgo ir pasimirė.
Antaną į Kauną pasiėmė senelės sesuo, bet ir šios namuose neilgai jis išbuvo – paprotinta kitų atidavė jį į vaikų namus.
Vėliau buvo mokslai Šilutės žemės ūkio technikume, tarnyba sovietų kariuomenėje. Grįžęs kurį laiką darbavosi pagal specialybę Jonaičių tarybinio ūkio laukuose, augalininkystės brigadininku. Bet sunku buvę, nei technikos kokios, nei arklio brigadininkui niekas nedavė. O kaip be technikos laukus apžiūrėti? Tad neilgai tvėręs išėjo į miestą.
Kaltųjų nebeieško
Čia sekėsi geriau. Įsidarbino vienoje įmonėje, vedė. Jau po kelių metų gavo butą, gimė vaikai. Sako, visko būdavę – ir apsipykdavę su žmona kartkartėmis. Bet „tragiška“ nebuvę, galėję gyventi. Jis neblogai uždirbdavęs, šeima stygiaus nejautė.
„Išgerdavau, kaip ir visi“, – išsitaria tik remiamas prie sienos. „Ji norėjo, kad aš angelas būčiau, bet aš – kaip visi“, – priduria.
Skyrėsi, kai vaikai jau buvo suaugę, tad ir tas procesas buvęs trumpas. Žmona pageidavusi, jis neprieštaravęs. Tad išsiskyrė draugiškai. „Jei žmogus nori – kam priešintis, kam jį prievarta prie savęs laikyti?“ – lyg ir retoriškai klausia (o gal pats sau atsako?) Antanas.
Anot jo, gyventi galima su protingu žmogumi, o ne su tokiu, kuris manosi esąs neklystantis teisuolis. Tokia buvusi žmona, nors geros širdies ir nepavydi. Jį – vyrą, kuris ir butą šeimai buvo uždirbęs, laikiusi pastumdėlio vietoje, su jo nuomone nesiskaičiusi.
Bet kaltųjų Antanas neieško. „Ką čia jų beieškoti?“ – priduria.
Išėjo, butą palikęs žmonai su dukra.
Negali pretenduoti į socialinį būstą
Vardija Antanas ne vieną butą, kurį per tą laiką nuomojosi. Vienur šeimininkams įtikęs, tik po kelių metų jų vaikai namo grįžo ir nuomininką paprašė išsikelti. Kitur šeimininkę papiktinęs, kai savo draugę alaus išgerti užsikvietęs. Tuoj buvęs iškraustytas.
Ir pas žmoną buvo grįžęs. Ji neveja ir dabar, sako „Gyvenk, jei nori, viename kambaryje“. Bet Antanas svarsto taip: „Koks tas gyvenimas, jei vis tiek tarpdury susitikę apsižodžiuojam, jei turiu jos pastumdėliu būti, jos klausyti, nei pypkės, nei stikliuko nematyti“…
Ėjo Antanas Savivaldybėn, domėjosi galimybe gauti socialinį būstą. Paaiškėjo, kad pensiją per didelę gauna, todėl į tokį būstą pretenduoti negali. Tiesa, čia jį nuraminę, esą kitais metais įstatymai šiek tiek keisis, tad gali būti, kad ir jis galėsiąs stoti eilėn. Kol kas lieka laukti.
Geriau niekur nerastų
Šiandien Antano sūnui – jau 46-eri, dukrai – 37 metai. Jie – išsilavinę žmonės, sūnus ūkininkauja, dukra – pedagogė, nors šiuo metu – bedarbė.
Antanas sako su vaikais bendraujantis, anūkų ir proanūkių jau turintis. Anot jo paties, galėtų būti pas sūnų, tačiau dirbti ūkyje reikia geros sveikatos, o iš jo jau menkas darbininkas besąs.
Savivaldybėje paklausęs, negi jam gatvėje reikės gyventi? Tada ir sužinojo apie baigiamus įrengti Laikinojo gyvenimo namus. Tik sveikatą pasitikrinti reikėjo, kad įrodytų, jog neserga tuberkulioze. Tą pažymą atnešė, štai ir gavo kambarėlį.
„Pažiūrėkit – tvarkinga viskas, patalynė išskalbta, dušas, šaldytuvas, spinta ir spintelė, net televizorius yra. Kur geriau rasi?“ – rodo mosteldamas ranka.
Dar rodo baltinius ir kelnes, kuriais vilki. Jie – iš labdaros krautuvės, ten už dyką tokių kiek nori duoda. Neblogus kailinukus, paltą, striukę, net kostiumą ir naujus batelius yra pasilikęs pas žmoną. Tad dabar beveik nieko sau neperkantis. O ir nusipirktų, jei reikėtų – didelio čia daikto, nes pensijos beveik 1000 litų gauna.
Rytą pakilęs Antanas išeina į miestą. Sako turįs vieną – kitą draugą, tad juos lanko. Kurį laiką, kol nebuvo kur gyventi, vienas jų ir glaudė jį savo kambarėlyje, ant grindų miegoti leido, nes daugiau nebuvo kur.
Į dabartinius namus privalu sugrįžti iki 22 valandos ir būti blaivam. Antanui tai – ne problema: grįžta jis laiku, o dėl gėrimo?.. Jei ir pasiurbia kada šiek tiek vynelio su draugu, tai tik tiek, kad niekas nesuprastų.
Patinka jam ir tai, kad gyvena čia vienas (kol kas), nes žino – būryje visi skirtingi, tad būna visaip…
Moteris turi būti darbšti ir nesusivėlusi
Išsitaria Antanas turėjęs ir draugę. Kodėl „turėjęs“? Nutrūko tie santykiai, nes pavargo „auklėti ir maitinti“ tą moteriškę. Toji, jo žodžiais tariant, „rūko ir geria, ir visus kenksmingus darbus daro“.
„O kaip jūs pats, Antanai, ar tų „kenksmingų darbų“ vengiate?“ – smalsaujame. „Kaip ji, taip ir aš“, – trumpai atsako.
Antanas pasakoja, kad laikinoji jo gyvenimo pakeleivė turėjo butą netoli Šilutės esančiame kaime. Tiesa, prastą, bet buvo galima jį sutvarkyti. Bet toji butą pardavusi, o už tuos pinigus kitam „pijokui“, su kuriuo susidėjusi, mašiną nupirkusi. Tik neilgai abu važinėjo – girtą prie vairo jos draugelį policija pagavo ir mašiną atėmė. Taip neteko jiedu ir ratų, ir pinigų.
Kurį laiką moterį rėmė Antanas, metus ją maitino, bet ji to neįvertino. Dabar jos atsisakė.
„Tų draugių daug galėtų būti, bet aš privengiu“, – per langą žvelgdamas į tolį lėtai kalba Antanas. „Bagotos (suprask – turtingos) aš negausiu, o su nuskurusiom man prasidėti neapsimoka. Nesicackinčiau su tokia“, – svarsto.
„O jei tvarkinga moteriškė pasitaikytų?“ – domimės. „O tvarkinga tai irgi žiūrint kokia, ar charakterio gero“, – pasvarsto Antanas. Anot jo, svarbiausia, kad moteriškė darbšti ir nesusivėlusi (suprask – tvarkinga) būtų, ir kad triukšmo nekeltų…
Negali ramia širdimi gyventi
Žino Antanas, kad šiuos namus turės tik pusmetį – iki sausio pabaigos. Bet jis nelauks paskutinės dienos – jau iš anksto eis ieškotis kokio nuomojamo butuko.
Jautrią stygą paliečiame, kai lendame į širdį klausimu, kaip jaučiasi, žinodamas, jog ir šis būstas – laikina priebėga, jog teks išeiti ir ieškotis dar vienos? Jau nebe pirmos, ir – kas žino, ar paskutinės?..
Iki tol, regis, tvirtai save rankose laikęs Antanas vėl pratrūksta rauda. Kiek aprimęs ištaria: „Negali ramia širdimi gyventi, kai žinai, kad laikinai čia esi, kad po kurio laiko būsi išvytas…“
Antano viltis – gal pavyks patekti į Senelių namus. Žino, kad ten atskaitytų 80 procentų jo pensijos, bet užtat pavalgyti duotų, nebereikėtų pačiam rūpintis, kuo skrandį užkimšti.
Toks tat yra pirmojo Šilutės Laikinojo gyvenimo namų gyventojo gyvenimas…