Bet mes nedaušime nei spynų, nei laušim durų, plunksnos broliai susikalba eilėmis. Štai imsim ir aplankysim Dalią Žibaitienę dėl atsargumo ne fiziškai, o pasibalnoję minčių ir tekstų žirgelius.
Dalią užtikome prie naujų eilėraščių pluošto. Adventas, gal mintys dėl vis dar trumpėjančios dienos ir truputėlį liūdnokos, bet saulė medžių šerkšną pavertė į žėrinčius ledokšnius – krištoliniais žiburėliais jie byra ant Dalios rankraščio, dailiai virsdami eilutėmis, žodžiais: „nespėjau padėkoti“…
Už viską, ką gavau,
nepadėkojau –
šiltus namus,
pakrančių gojų,
žalius pavasarius
ir baltą žiemą,
už ilgą kelią, tiktai vieną,
kuriuo pati ėjau,
ir kai kiti lydėjo,
o dienos bėgo,
metai ėjo, –
už tas rankas,
kurios mane globojo,
ir už maldas
nepadėkojau…
Lyg ir kaltė, bet įsiklausęs supranti, jog dėkojama už išgyventą pasaulio, aplinkos grožį, artimųjų meilę, vaikų rūpestį. Kai kas mėgsta sakyti, kad bepigu rašyti eilėraščius literatui (literatūros mokytojui), jis viską moka. Ne visai tiesa, nes lituanistas, ypač jau emeritas, didžiąją savo gyvenimo dalį mokęs kitus perskaityti, išgirsti ir suvokti literatūrinį tekstą, visų pirma stengėsi išugdyti literatūros jausmą – tą stebuklingą savybę išgyventi žodį: jo kuriamą spalvą, vaizdą, kvapą ir taip sugerti į save, kad realiai patirtų nesamą, bet vidumi regimą tikrovę. Jei būtų galima tokius dalykus perteikti skaičiais, sakytume: šimtaprocentinis yra Dalios Žibaitienės poetinis pasaulio išjautimas. Tuo ji savita, tuo jos eilėraščiai „krinta“ į širdį. Gera, kad turime tokią kūrėją, kad dažna proga, kai tik leidžia sveikata ar karantinas, galime pasiklausyti jos eilėraščių. Čia tie, kuriuos slėpė Covido spyna:
Kalėdom
Sniegas ir vėjas
sielas velėja.
Sielas velėja –
ramybę sėja,
balina žemę,
ledu nulieja
Kalėdų taką
pasiekt Betliejų.
Puošiasi žemė,
mintis išvalo,
paruošia vietą
ant Kūčių stalo…
„Nėjome“ į svečius tuščiomis. „Vėdryno“ literatės: Birutė, Aldona, Vida siunčia Daliai savo tekstus, kurie pasakoja apie jų išgyvenamą adventą.
Virkdo gruodas
kiemo taką –
gera juo pareit,
kur šilta ugnelė dega
ir yra kur eit.
Jau šeima visa susėdus
kalėdaičio laužt,
o už lango spindi šerkšnas,
šaltis ima spaust.
Kaip vaikystėj buvo gera ,
kaip smagu susėst
prie turtingo Kūčių stalo
dvylikos patiekalų ragaut.
(Birutė Morkevičienė)
Baltais takais žiema atėjo paupiu,
Miške, užkliuvusi už eglių gotiškųjų bokštų,
Joms kailinaičius pamėtėjo
Sidabro gijom dailiai austus.
Kelmams pūkuotas aukštas kepures uždėjo,
Paklojo storą, minkštutėlį kilimą
Po ąžuolo senolio kojom.
Ant beržo kiekvienos šakos
Sustingdė ir užbūrė tylą.
Trumpam užšokusi ant tilto,
Užšaldė upę tarp kalvos ir lėkšto slėnio,
Dar pašokdino sniego pūgą,
Pašvilpavusi vėjo fleita ledine.
Kiek atsipūtusi, žvaigždelėm siuvinėtame
Nakties plačiam skliaute,
Mėnulio šviečiantį žibintą pakabino,
Kad kelias būt šviesus
Ateinančiom Šventom Kalėdom
Ir šiluma širdies galėtume dalintis su visais.
(Aldona Sapronaitienė)
Kaip seniai mes bevaikščiojom sningant
Kaip seniai
mes bevaikščiojom
sningant
ir jau buvom užmiršę,
primiršę
lengvą, švelnų baltumą
žvaigždėtą
tyliai gęstant
ant ištiestų
pirštų.
(Vida Tarozienė)
Nėra užtvarų tarp žmonių, jei jie nori vieni kitiems pasakyti šiltą, kupiną bičiuliško pasiilgimo žodį, palinkėti ne trumpėjančių, o šviesių minčių ir Kalėdų stebuklo laukimo viltingų dienų. Tegu iš širdies į širdį keliauja poezija, kaip pati nuostabiausia šventinio dangaus žvaigždė.