„Visų pirma, reikia sutarti su kaimynais, nes antraip bitės išlėks“, – sugyvenimo su dūzgiančiomis bičiulėmis paslaptį atskleidžia Balčiuose gyvenantis tautodailininkas bitininkas Vytautas Rauktys.
Bites vyras laiko jau 33 metus, todėl gerai išmano jų gyvenimo būdą, žiemojimo subtilybes bei gydomąsias medaus savybes. Šiomis žiniomis V.Rauktys sutiko pasidalinti ir su „Sveikatos šaltinio“ skaitytojais.
Vasara jau persirito į antrąją pusę, o Šilutės rajono bitininkai vis dar jaučia vėlavusio ir šalto pavasario pasekmes. Nepalankūs orai, o vėliau vienu metu nužydėję augalai nulėmė menką derlių bei pakėlė medaus kainas (kilogramo kaina siekia apie 20 Lt). Tačiau prognozuoti galutinius derliaus rezultatus dar per anksti.
Bitės gyvena savo gyvenimą
V.Rauktys bites pradėjo auginti gerokai anksčiau nei įgijo bitininko profesiją. „Kartą kolektyviniame sode pas kaimynus atlėkė spiečius, tai aš jį susėmiau į fanerinę dėžę ir parsinešiau. Taip viskas ir prasidėjo“, – prisimena tautodailininkas.
Vytautas pasakoja, kad kiekvieną kartą eidamas pas bites dainuoja ūžimo garsą primenančią dainelę, pagal kurią vabzdžiai jį atpažįsta. Pasitaiko, kad ir įgelia: „Kai iškeli korį, bitės rankomis pradeda rėplioti ir gelti, bet baidyti negalima – tegu gelia“, – sako jis.
Prie avilių reikia kuo rečiau eiti – netrukdyti bitėms pačioms gyventi, nešti medų, gydyti. Jei per dažnai lankysies, tai sutrikdysi jų darbą, supykdysi.
Šaltis bitėms nebaisus, nes jos žiemoja susispietusios į kamuolį, kuriame palaikoma daugiau kaip 20 laipsnių šiluma. Anot V.Raukčio, svarbu bites aprūpinti maistu, prižiūrėti, kad nebūtų drėgmės ar ieškodama šilumos ar maisto kokia pelė neįlįstų, ligos neužpultų.
Bitėms sunkiau, kai pavasaris užsitęsia, tuomet jos daug prisimaitina ir nusilpsta.
Medų renka 5 km spinduliu
Savo avilį bitės aplekia 5 km spinduliu ir aplanko visus toje teritorijoje žydinčius augalus.
Pagal augalus vadinamos ir medaus rūšys: obelų, kiaulpienių, dobilų, kaštonų, liepų, aviečių, grikių, viržių, rapsų.
Pavasarinis medus, suneštas iš šalpusnių, kiaulpienių, sodo žiedų, klevų, turi daugiausia gydomųjų savybių. Dažniausiai jis sutirštėja per porą savaičių, būna gelsvos spalvos.
Vasaros medų duoda aviečių, sodo žiedų, baltųjų dobiliukų žiedai. Medus būna gelsvos, žalsvos spalvos.
Rudens arba miško medus pasižymi mineralų gausa ir surenkamas iš usnių, lauko gėlių, įvairių žolių. Jis tamsesnis, žalsvo atspalvio, ilgai išsilaiko skystas, o kristalizuojasi stambiais gabaliukais.
Tautodailininkas užsiminė, kad Tolimuosiuose Rytuose pasitaiko ir nuodingo medaus, sunešto iš gailių, azalijų, rododendrų. Apsinuodijus tokiu medumi, pažeidžiama centrinė bei periferinė nervų sistema, sutrinka sąmonė, sulėtėja pulsas. Dažniausiai šie reiškiniai praeina, tačiau alergiškiems žmonės pasitaiko ir mirties atvejų.
Bičių pikis – vertingas vaistas
Susirgus ypač pasitarnauja bičių pikis, kuriuo gydoma sloga, angina, gripas, plaučių uždegimas, įvairios žaizdos. Pikis naikina bakterijas ir virusus, stimuliuoja audinių regeneraciją, mažina skausmus, stabdo uždegimus, naikina grybelius, dedervines.
V.Rauktys sakė, kad gabalėlį pikio reikia užpilti spiritu, kad apsemtų. Vėliau šį tirpalą praskiedus vandeniu (pusė – vandens, pusė – tirpalo) galima tepti ant žaizdų, skalauti skaudančią gerklę. Pakramčius gryną pikį, išsivalo visa burnos gleivinė, dantys.
Bitės pikį naudoja kaip statybinę medžiagą: aptepa avilio sieneles, užkamšo plyšius, klijuoja korius, kad šie nejudėtų.
Bitininkas pasakojo, kad jei avilin įlenda pelė, bitės ją negyvai sugelia. Vėliau graužiką pikiu aplipina. Taip „balzamuotas“ gyvūnėlis visiškai išdžiūna, nelieka jokio kvapo.
Tikras medus sukietėja
Perkant medų patartina atkreipti dėmesį į jo spalvą, kvapą. Ką tik išsuktas medus būna skaidrus. V.Rauktys davė gerą patarimą, kaip atpažinti kokybišką medų. Reikia šaukštelį medaus iš lėto nuryti. Jeigu kutena gerklę, tuomet tai – tikras medus, jei tokio jausmo nėra, tai tikėtina, kad pridėta cukraus. Ilgiau pastovėjęs medus turi sukietėti. Jeigu išsilaiko skystas iki žiemos, tai yra arba kaitintas, arba vėlgi – prisotintas cukrumi.
Šis bičių produktas gali stovėti ilgai, tačiau anot bitininko, geriausia jį sunaudoti per metus, antraip prarandamos gydomosios savybės.
Galutinį derlių prognozuoti sunku
Šilutės turgavietėje kalbintas Kazimieras Tutlys iš Rusnės augina 35 bičių šeimas. Jis šiemet mažai medaus išsuko. Anot rusniškio, pavasariniai žiedai greitai nužydėjo, bitės nespėjo daug medaus prinešti. Ankstesniais metais augalai žydėdavo palaipsniui, todėl bitėms darbo nepritrūkdavo.
Vasaros pradžios medunešis irgi buvo prastas, nes sutrukdė blogi orai.
Viačeslavo Mockaus aviliuose, išdėstytuose Švėkšnos, Gardamo bei Juknaičių seniūnijose, dūzgia apie 200 bičių šeimų. Bitininkas taip pat nesidžiaugia šių metų derliumi: „Pavasarį tebuvo trys – keturios šiltos dienos, visi žiedai nužydėjo per kelias dienas. Birželį bitės išvis medaus neprinešė, tik dabar jau yra“.
Tačiau prognozuoti galutinį šių metų medaus derlių dar per anksti. „Reikia palaukti Žolinės. Tada baigiamas kopinėti medus.
Mūsų klimatas – jūrinis, orai permainingi. Niekas negali išburti ir pasakyti, kiek medunešio pabaigoje bus medaus – daug ar mažai. Yra bitynų, kurie pasiekė pernykščio derliaus ribas, yra ir tokių, kurių tušti koriai barška“, – portalui LRT.lt pasakojo Lietuvos bitininkų asociacijos pirmininkas Žilvinas Šolys.