Apkrito rudens nuspalvintais lapais mūsų mylimų Išėjusiųjų kapus

Susikaupę ir tylūs nurinksime juos, uždegsime tūkstančius mirgančių žvakelių ir šaltos, rudeniškos žemės kauburėlius papuošime žydinčiomis gėlėmis – savo atminties ir teberusenančios meilės ženklais.
Šilutės kapinės

Pastovėsime. Pasimelsime. Suspausime vaiko rankutę – gyvenimo prasmės ir tąsos ženklą. Prisiminimais apglėbsime tuos, kurių nebėra su mumis, tuos, kurie gyvena savo vaikuose ir anūkuose, motinų, tėvų, seserų ar brolių širdyse…

Žmogus niekur neišeina. Negirdime jo balso, nematome jo akių, nejaučiame jo šilumos ir artumo, tačiau su gyvaisiais lieka jo įmintos pėdos, nuveikti darbai, jo meilė. Tai – visada su mumis.

Todėl tegul plazda Mirusiųjų miestuose žvakių liepsnelės, tegul gaubia šaltos žemės kauburėlius mūsų prisiminimai ir meilė, tegul kyla į dangų mūsų maldos ir viltis, kad ten, anapus, mums neskirtoje pažinti nežinomybėje, kada nors vėl būsime kartu.

Vilties, ramybės ir meilės Visų šventųjų ir Mirusiųjų pagerbimo – Vėlinių – dienomis.