Šilutės Vytauto g. 3-ajame name esantis apleistas butas kasdien baimėje verčia gyventi to namo kitų butų gyventojus.
Daugiau nei prieš dvejus metus šis butas ūždavo dėl nuolatos ten vykusių vakarėlių ir benamių susirinkimų. Mirus šeimininkei linksmybės po kurio laiko baigėsi, tačiaus problemos ne: dabar apleistame būste, pasak kaimynų, bet kada gali įsiplieksti gaisras, nes piktavalius traukia užkalti langai bei durys…
Viduryje miesto esančiame mediniame trijų butų name vienas butas seniau priklausė rajono savivaldybei ir buvo skiriamas kaip socialinis būstas. Čia atsikrausčiusi gyventoja kaimynus kasdien versdavo nerimauti, mat, į svečius pas ją vakaroti nuolat užsukdavo asocialūs asmenys, benamiai. Net ir buto gyventojai mirus, jie ir toliau rinkdavosi tęsti kasdienes linksmybes.
Vienu metu kaimynams sušvito viltis, kad butas pateks į tvarkingų savininkų rankas. Dar esant gyvai jo nuomininkei, butą iš Savivaldybės išsipirko kažkokia šeima. Viena namo gyventoja sako, kad butas įsigytas Gintarės K. vardu. Tačiau naujų gyventojų išvysti kaimynams taip ir neteko, jau kelerius metus bute niekas negyvena, nėra kam rūpintis nei namo aplinka, nei buto švara.
Užtat tuščiu butu „pasirūpino“ chuliganai – jie išdaužė langus. Kliuvo ne tik negyvenamam butui, bet ir kaimynei – jai teko pakeisti 3 langų stiklus. Moteris spėjo pamatyti, kaip padaužos sviedė obuolį ir sniego gniūžtes.
Dabar kiauri tuščio buto langai ir durys „papuošti“ lentomis.
Kaimynai klausia vieni kitų, kas būtų, jei koks svyrinėjantis praeivis ar vėl išdykaujantys vaikai įmestų nuorūką pro tuos lentų tarpus? Juk viduje pilna skudurų, daiktų, o namelis – medinis…
„Nesaugu mums čia gyventi, nepuošia toks namas miesto centro, bet niekas nesiima jokių veiksmų. Kas turėtų rūpintis Šilutės miesto aplinka ir pastatais? Gal mums patiems reikėtų ieškoti buto šeimininkės? Tačiau net nežinome, kuriam pasaulio gale ji yra ir ar tikrai tas butas – jos“, – svarsto garbaus amžiaus sunkiai vaikštanti kaimynė.
Moteris pripažįsta, kad namelis – labai senas, ganėtinai sukiužęs, bet bendromis jėgomis kaimynai bent jau žolę nupjauna aplinkui.
„Gal butą palikę šeimininkai neturi pinigų jį suremontuoti? Bet tada kodėl jo neparduoda? Vis tiek kažkur kitur gyvena…“, – klausimus be atsakymų kelia namo gyventoja.
Čia pat juokdamasi moteriškė pripažįsta, kad gyventi tokio buto kaimynystėje – tai kaip gyventi muziejuje. Dažnai šį medinį namuką fotografuoja praeiviai, ekskursantai. „Žybsi ir žybsi man vis tos blykstės“, – sako ji.
Šilutės rajono savivaldybės Ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Eugenijus Bistrickas:
„Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso tvarką, apleistu būstu nepatenkinti kaimynai turi kreiptis į teismą. Kadangi butas priklauso žmonėms, o ne Šilutės rajono savivaldybei, Savivaldybės atstovai negali priversti apleisto buto savininkus jį tvarkyti. Tvarką padarytume tik tuomet, jeigu namas būtų avarinės būklės ir jį reikėtų nugriauti. Šiuo atveju taip pat reikėtų kreiptis į teismą ir gauti leidimą nugriauti. Ko nors galėtume imtis ir tada, jei butas būtų naudojamas ne pagal paskirtį. Kitais atvejais mes neturime teisės laužtis į žmogui priklausantį nekilnojamąjį turtą. Gaila, bet tenka pripažinti, kad šiuo metu apleisti namai – tai Lietuvos kasdienybė. Belieka tikėtis, kad gal kada šeimininkai grįš, suremontuos būstą ir jis nebekels rūpesčių kaimynams“.