Aplink Vainuto ilgaamžę – tik geri žmonės

vainuto 90meteKovo 21-ąją gausaus būrio svečių sulaukė vainutiškė Marijona MAROZIENĖ. 90-metį švenčiančią močiutę tądien sveikino ir artimieji, ir kaimynai, ir seniūnijos atstovai.

„Man buvo įdomūs 70, 75, 80 metų jubiliejai. O 90-metis jau nebeįdomus, jau per daug“, – linksmai plepėdama su svečiais dėstė guvi jubiliatė.

Gydytojas pranašavo antrą šimtmetį

Sutikusi ir vaišindama atvykusius svečius – Vainuto seniūną Vitalijų Mockų, kleboną Dainorą Židacką, bendruomenės pirmininką Vytautą Laurinaitį, socialinio darbo organizatorę Martą Miliauskienę bei paslaugas į namus jai teikiančią soc. darbuotoją Marytę Juškevičienę – jubiliatė tądien sulaukė ir dviejų savo draugių: su gėlėmis ir linkėjimais atskubėjo Vanda Šmitienė bei Aldona Šėperienė.

Besistebintiems, iš kur toji energija ir linksmas būdas, M.Marozienė išduoda, kad neseniai sveikatą tikrinęs Vainuto ambulatorijos gydytojas Juozas Kaziukonis visai ją prajuokino, pranešdamas, kad jos kraujo tyrimai tokie, jog dar ir antrą šimtą metų galėtų nugyventi.

Jubiliatė nesiginčija – gal ir nugyventų, jeigu kas nors naujas kojas ir naujas ausis jai pridėtų.

Užsidirbusi pirko mezgimo mašiną

M.Marozienė Vainuto gatves mina jau bent tris dešimtmečius. Moteris pasakoja, kad jos gimtinė – netoli esantis Tauragės rajono Žygaičių kaimelis, kur augo nedidelėje šeimoje – turėjo tik vieną sesę.

„Baigiau visus keturis anos Lietuvos skyrius“, – drąsiai atsako moteris, užklausta apie vaikystės mokslus.

Daugiau mokytis neteko, jau nuo 15-os metų reikėjo eiti tarnauti. Užsidirbusi pirko mezgimo mašiną, dar ir mezgėjai už mokymą reikėjo mokėti. Mena, kad mokslai gal 150, o mezgimo mašina – ar ne 500 tuomečių litų kainavę.

Dar prieš karą Marijona atšoko vestuves su kaimynų sūnumi. Tiesa, žodis „atšoko“ nelabai čia tinka, nes skurdžiai gyvenę jaunavedžiai kelti vestuvių neturėjo iš ko.

Darniai Marijona su vyru visus 50 metų nugyveno, trijų dukrų susilaukė ir užaugino. „Geras vyras buvo, tik labai sirgo“, – prisimena senolė. Akis amžiams jos vyras užmerkė 1996-aisiais kovo 13-ąją – tą patį vakarą, kai jam 80 metų suėjo.

Prieš gerus tris dešimtmečius Marozai parsikėlė į Vainutą. Marijona dirbo ir kolūkyje, ir namuose mezgė, ir vietos autobusų stotelę valė. „Sukausi, kaip išmanydama“, – prisimena jubiliatė tuos nelengvus sovietinius laikus.

Aplink – tik geri žmonės

Bet ne darbai buvo sunkiausia – sunkiausiu akmeniu motinos širdį amžiams užgulė vyriausiosios dukters netektis. Tad dabar mamą lanko tik dvi dukros – Aurelija ir Janina, atvažiuojančios iš Šiaulių ir Klaipėdos.

„Turiu ir dar vieną dukrą“, – sako senolė apie paslaugas į namus jai teikiančią socialinę darbuotoją Marytę Juškevičienę. „Kokia tai maloni ir nuoširdi moteris, kokia ji man gera“, – kalba Marijona apie savo pagalbininkę.

Dar kelios geraširdės moterys dirba visai šalia jubiliatės namelio stovinčioje „Molupio“ parduotuvėje. Pasirodo, Vainute jokia naujiena, kad parduotuvės darbuotojos pasiklausia senolės, kokių produktų jai trūksta, ir atneša juos iki tvoros. Senolei belieka prieiti, pasiimti ir pinigus atiduoti.

„Labai geri mano kaimynai ir pardavėjos, ir Marytė, ir Marta, ir visi vainutiškiai“, – šypsojosi visus savo svečius tądien glostydama senolė.