„Potvynis – visai nebaisu, mes čia gimę, augę ir seniai prie jo pripratę“, – kone vieningai sakė kalbinami trijų iki pamatų apsemtų Šyšos kaimo sodybų gyventojai. Kai kurie jų tik rajono valdžią ir pažadus pastatyti estakadą kone kasmet beriančius vis naujus ministrus pakeiksnojo.
Antradienį į šį potvynio vandenų apsemtą ir ledų įkalintą kaimą išvyko kariškių amfibija. Ekspedicijos tikslas – čia gyvenančius žmones nugabenti į Šilutę, kad šie galėtų nusipirkti būtiniausių vaistų ir maisto produktų.
Trims čia gyvenančioms šeimoms pasiūlyta padėti išsikelti į saugias vietas, bet žmonės atsisakė.
Svarbiausia, kad vaikai bendrabutyje
Šyšos kaime, kurį į dvi dalis dalija Šyšos upė, yra 14 sodybų, jose gyvena 36 žmonės, 11 iš jų – vaikai.
Toje Šyšos kaimo pusėje, kurią aplankė kariškiai ir kuri šiuo metu yra visai atkirsta nuo „didžiosios žemės“, gyvena trys šeimos. Savivaldybės Civilinės ir priešgaisrinės saugos tarnybos vedėjas Romualdas Renčeliauskas sakė, jog iš šio kaimo sulaukė dviejų pagalbos prašančių gyventojų skambučių.
Aurelija Mikalauskaitė prašė nugabenti į Šilutę du jos mokyklinio amžiaus vaikus, kurie dėl potvynio nebegalėjo lankyti mokyklos. Šilutės M.Jankaus pagrindinės mokyklos moksleiviai apgyvendinti Turizmo ir paslaugų verslo mokyklos bendrabutyje. Motinos pageidavimu, jie ten gyvens iki potvynio pabaigos, ir ji už tai dėkinga abiejų mokyklų vadovams Audriui Astasevičiui ir Pranui Avižiniui.
Pati Aurelija sakė Šyšos kaime ir gimusi, tad potvynis jai esąs „natūralus procesas“. Moteris prisiminė ypač sunkų 1994-ųjų potvynį, kuomet net gyvuliai tvarte skendo. „Veršelius nešėme į namą, išėmę duris statėme juos ant paaukštinimų. Tada buvo tikrai baisu“, – pasakojo ji.
Šiemet, anot p.Aurelijos, visai nebaisu: gyvuliai neskęsta, namuose vandens nėra, tad ir jokios bėdos nėra.
Pabaigos tikisi tik kovo vidury
Dar vienas Šyšos kaimo gyventojas Stanislovas Gečas pranešė, kad šeimai trūksta maisto produktų. Be to, antradienį 12 valandą jo žmona turėjo nuvykti pas gydytoją išsirašyti vaistų.
Vanduo atėjo iki Gečų šeimos namų pamatų, bet į kambarius neįsiveržė – pritrūko kone pusmetrio.
S.Gečas piktinosi rajono valdžia, kuri nesugeba pasirūpinti ledlaužiu, kuris gerokai sumažintų potvynį. Vyras Šyšos kaime gyvena nuo 1950-ųjų ir gerai prisimena sovietmetį, kuomet valdžia išlaužydavo ledus upėse, todėl ir potvynių tokių nebūdavo. Šiemet p.Stanislovas žada, kad „kentės ir Šilutė“, jei ledai pralauš didįjį pylimą ties valymo įrenginiais.
Piktina S.Gečą ir vienas po kito besikeičiantys ministrai, kurie vis paskraido virš vandenų, pasižiūri, pažada statyti estakadą ir… vėl išvažiuoja. Tuo visos „statybos“ ir baigiasi.
Kol kas, anot S.Gečo, aplink namus – užšalęs ledas, kuriuo gali vaikščioti, tad didelės bėdos nėra. Juo labiau kad ir pas gydytojus, ir į parduotuves nuvežė amfibija.
„Maisto nusipirkome pakankamai – dviem mėnesiams užteks. O baisu ar nebaisu – gyventi reikia“, – reziumavo p.Stanislovas.
Vyras prognozuoja, kad potvynio apsuptyje teks gyventi gal iki kovo vidurio.
Vasaros verslininkai jaučiasi puikiai
Jau treti metai eina, kai Šyšoje įsikūrė Monikos Dobrovolskytės šeima. Paklausta, kaip jaučiasi vandenų apsuptyje, Monika net nustebina atsakymu. „Puikiai, – sako jauna moteris, savanoriškai atvažiavusi į šį kraštą. – Žinojom, kur važiuojam, tai ir burnoti bei pretenzijas reikšti nedera“.
Tiesa, ankstesniųjų metų potvyniai artėjo lėtai, o šiemetinis – pirmasis toks staigus, kurį matė Monika. Ir aplinkiniuose laukuose, ir net jaunos šeimos sodybos kieme tiesiog bežiūrint kilo vanduo, namą jis apsėmė iki pamatų.
Dabar Monikos kieme jau sausa, nes šios šeimos kaimo turizmo sodyba stovi aukščiausioje kaimo vietoje. „Tai mus gelbsti“, – visai linksmai pasakoja moteris.
Blogiausia, anot pašnekovės, yra tai, kad žmonės yra visiškai izoliuoti nuo pasaulio. „Bet mes maisto atsargų visada turime bent porai mėnesių, ligos nepuola, į darbus mieste mums patekti nereikia – esame vadinamieji vasaros verslininkai, tad ir gyvename toliau ramiai toje egzotikoje“, – sako Monika.
Amfibijai prireikė vedlio
Amfibiją į Šyšos kaimą vairavę kariškiai sakė tokioje operacijoje dalyvaujantys pirmą kartą. Blogiausia buvo tai, kad vandenys paskandino net pusmetriu apsemto, o kur srovė lėtesnė – ir ledų sukaustyto kelio kontūrus. Todėl kariškiams prireikė vedlio. Juo sutiko būti S.Gečo brolis – šilutiškis Antanas Gečas.
Kelionės per vandenis metu vedlys kariškiams pasakojo apie 1958 metų potvynį. Nemuno ledo storis tuomet siekęs net daugiau nei metrą. Kadangi pylimų dar nebuvo, Šilutės miestas buvęs apsemtas net iki pašto, Rusnė irgi skendo vandenyje. Šyšos kaime gyvenę žmonės iki pat Šilutės centro nusigaudavo valtimis.
Tuomet dar nebuvo pastatyta ir Kauno HES, todėl, pasak A.Gečo, Nemuno vandenys atplukdydavo ir ledai atnešdavo visokio gėrio net iš Baltarusijos. Pamarį pasiekdavo ir įvairiausi žvėrys, ir net menkesni statiniai.
Išsikelti atsisakė
Trims minėtoms šeimoms buvo pasiūlyta evakuotis į saugią vietą, bet Šyšos gyventojai tokios galimybės atsisakė. Jie sakė esantys labai dėkingi jų buitimi pasirūpinusiems Savivaldybės darbuotojams, gelbėtojams ir kariškiams.
R.Renčeliauskas irgi prognozuoja, kad šiemet apsemtų vietovių gyventojai gali ilgai būti įkalinti vandenų.
Potvynis kol kas neslūgsta, bet ir labiau nekyla. Vakar ant kelio Šilutė – Rusnė buvo 55 cm vandens, panašus jo lygis laikosi jau antrą savaitę.
Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyrai vakar jau nebe pirmą kartą į apsemtą Rusnės salą nugabeno maisto produktų.
Lietuvos kariuomenės kapitonas Rokas Jonikas gelbėtojus ir Savivaldybę informavo, jog amfibija nevažiuos, kai vandens srovės greitis sieks 2,5 m/s. Nevažiuos ji ir į stačias nuokalnes bei įkalnes. Neeksploatuojama ji ir nakties metu, taip pat, kai ledo storis 5-10 cm, o vandens gylis – daugiau nei 1,4 m. Jei judėti reikia ledu, amfibija nevažiuos, kai ledo storis yra mažesnis nei 40 cm.
Pagalbos prašantys gyventojai turi atsižvelgti į šiuos apribojimus.