Prieš savaitę žiniasklaida mirgėjo antraštėmis, kad radioaktyvioje Černobylio zonoje kilo gaisras – užsiliepsnojo žolė, vėliau ugnis persimetė į mišką. Ir nors radiacija neviršijo saugumo lygio, daugelis prisiminė 32 metų senumo įvykius, kai šiame Ukrainos mieste įvyko tūkstančius gyvybių nusinešusi katastrofa – sprogo atominės elekrinės reaktorius.
Vos prieš porą savaičių šiose apylinkėse kartu su turistine grupe vaikščiojo ir šilutiškis verslininkas Rimantas Jaruškevičius. Jis atviras: vaizdas, kurį ten pamatė priminė siaubo filmą: pastatuose auga medžiai, čia gyvenusius žmones mena tušti namai išdaužytais langais, kuriuose palikti baldai, daiktai, dokumentai…
„Apsilankius Černobylyje apima dvejopas jausmas: supranti, kad žmogus gali būti ir kūrėjas, ir griovėjas. Žmogus darydamas sau naudos, gali pasidaryti tiek žalos, kad ta žala viršija naudą, kurią jis gauna“, – savo išgyvenimais dalinosi šilutiškis.
Pamatė sprogusį reaktorių
Apie tai, kad organizuojamos ekskursijos į Černobylį Rimantas išgirdo radijo laidoje. Jis pagalvojo, kad jam būtų įdomu ten apsilankyti. Vykti kartu prikalbino ir šilutiškį draugą Dovydą, ir gegužės 26-ąją iš Lietuvos į Ukrainą trimis mikroautobusais išvažiavo 24 žmonės, kuriuos lydėjo patyręs vedlys Šarūnas Jasiukevičius.
Po 24 valandų kelionės turistai priartėjo prie tikslo. 30 kilometrų radioaktyvią Černobylio zoną saugo keletas kontrolės punktų, pro kuriuos pravažiuoti galima pateikus leidimus ir asmens dokumentus, tad patekti čia savarankiškai – neįmanoma.
Ekskursija prasidėjo Černobylio mieste, kur prieš trečdalį amžiaus veikė atominė elektrinė. Rimantas išgirdo, kad šioje elektrinėje veikė 4 reaktoriai ir buvo statomi dar 2, kurie turėjo būti aušinami nauju būdu, ne vandeniu, kaip įprasta, bet oru. Reaktorių aušinimui oru buvo statomi gigantiški kaminai. Vienas kaminas nelaimės metu buvo beveik baigtas, o kitas šalia dar statomas.
Pasak R.Jaruškevičiaus, šis žmogaus rankomis pastatytas statinys savo galybe primena Egipto Gizos piramides. Didžiulio kamino skersmuo siekia kone kilometrą… Abejingų nepalieka ir sprogęs reaktorius, apdengtas betono ir plieno sarkofagu.
Šalia užgęsusių reaktorių išlikę ir kanalai, skirti reaktoriams aušinti. Dabar jie pilni itin skaidraus vandens, kuriame plaukioja didžiulės žuvys, nuolat šeriamos turistų. Šilutiškis pamatė tokio dydžio raudę, kokios gyvenime nebuvo matęs. Visgi Rimantas galvoja, kad žuvys čia tokios didelės ne dėl radiacijos, bet dėl to, kad jų niekas negaudo, o tik maitina.
Pasivaišinti turistų maistu iš radioaktyvaus miško vis atbėga ir lapė. Lietuviams pasisekė pamatyti ir laukinių arklių bandą.
Miškas mieste
Vėliau ekskursija pajudėjo link miestu vaiduokliu pramintos Pripetės, kur iki katastrofos gyveno apie 50 000 žmonių. Pripetė buvo įkurta 1970-aisiais, kai buvo statoma Černobylio atominė elektrinė. Mieste daugiausia gyveno elektrinės darbuotojai su šeimomis. Nuo Černobylio Pripetė nutolusi 16 kilometrų, o nuo atominės elektrinės – per 3 kilometrus.
Elektrinės apylinkių gyventojams buvo liepta palikti namus tik praėjus kelioms dienoms po avarijos. Prasidėjus evakuacijai iš 30 kilometrų teritorijos buvo iškraustyta apie 130 tūkst. žmonių. Iš pradžių informacija apie sprogimą reaktoriuje nebuvo skelbiama.
Važiuodamas keliu iš Černobylio į Pripetę, šilutiškis pravažiavo ir radioaktyvų mišką, kuris degė prieš kelias savaites. Beje, į jį kelti kojos nepatartina, nes ten aukštas radiacijos lygis.
Kad atvažiavo į miestą, turistai suprato ne iškart, nes visur auga medžiai – netgi pastatuose. „Važiuoji mišku ir pradedi matyti namus tarp medžių“, – toks apima pirmasis įspūdis atvažiavus į miestą.
Pasivaikščiojęs po Pripetę, pamatęs restoraną, mokyklą, viešbutį, sporto salę, baseiną Rimantas suprato, kad miestas buvo gražiai suprojektuotas, o jam pastatyti naudotos pačios geriausios to meto medžiagos, modernūs architektūriniai sprendimai. Tačiau kartu apima ir siaubas – mieste tylu, pastatai atlapotomis durimis, išdaužytais langais, atsilupusiais dažais. Namų viduje — siaubą patyrusių gyventojų palikti daiktai – baldai, dokumentai. Muzikos mokyklos sienas puošia kadaise prabangus vitražas, stovi pianinas, ant grindų mėtosi natų sąsiuviniai…
Mieste vaiduoklyje yra ir atrakcionų parkas su didžiulio apžvalgos bokšto liekanomis, jau surūdijusiomis lenktyninėmis mašinėlėmis. Pramogų parkas Pripetėje būtų atsidaręs vos už keturių dienų, jeigu ne didžiulė miestą ištikusi katastrofa. Šalia Pripetės yra tiltas, nuo kurio aiškiai matosi atominės elektrinės reaktoriaus sprogimo vieta. Šiandien šis tiltas vadinams mirties tiltu, o šį pavadinimą gavo dėl to, kad žmonės ėjo žiūrėti, kas įvyko, nes buvo įspūdingas reginys, kai reaktorius spinduliavo. Tačiau visi šį vaizdą matę žmonės netrukus mirė, mirė…
Katastrofos istorija
Kaip rašoma BNS pranešime, pasaulio dėmesio centre Černobylio elektrinė atsidūrė, kai 1986 m. balandžio 26-ąją per nepavykusį saugumo bandymą sprogo apie 100 km į šiaurę nuo Kijevo esančios elektrinės ketvirtasis reaktorius.
Jis degė 10 dienų, išmesdamas radiacijos debesis. Pagal kai kuriuos skaičiavimus, jie užteršė iki trijų ketvirtadalių Europos. Sprogus reaktoriui ir kilus gaisrui į aplinką pateko 190 tonų radioaktyviųjų medžiagų. Žmonės Černobylyje buvo apšvitinti 90 kartų daugiau, nei sprogus bombai Hirošimos mieste Japonijoje.
Sovietų valdžia avariją mėgino nuslėpti ir viešai katastrofos nepripažino iki gegužės 14 dienos.
Kone 350 tūkst. žmonių, gyvenusių 30 km spinduliu aplink elektrinę, daugeliui metų buvo evakuoti. Maždaug 600 tūkst. vadinamųjų likvidatorių, kurių dauguma buvo kariškiai, milicininkai, ugniagesiai ir valstybės tarnautojai, buvo nusiųsti – beveik be jokių apsaugos priemonių – padėti gesinti reaktoriaus gaisro.
Apie žuvusiųjų tiesiogiai nuo avarijos skaičių vis dar ginčijamasi, o skaičiavimai svyruoja nuo 30 iki 100 tūkstančių. Dėl radiacijos susirgimų skydliaukės vėžiu padažnėjo 10 kartų.
Sprogęs reaktorius 2016 m. spalį buvo uždengtas didžiuliu metaliniu 2,1 mlrd. eurų kainavusiu sarkofagu, kurio gamybą ir įrengimą apmokėjo tarptautiniai donorai. Siekiama, kad iš elektrinės nenutekėtų daugiau radiacijos ir užtikrinti ateities europiečių kartų saugumą. Oficialiais vertinimais, įrengus sarkofagą radiacijos lygis prie reaktoriaus per metus nukrito 90 proc.
Nepaisant visų istorijų, Černobylio zonos populiarumas kasmet auga. Zoną lanko vis daugiau turistų iš įvairių pasaulio šalių. Iki šiol zonoje dirba apie 3 tūkst. mokslininkų. „Praeities žvalgo“ Š.Jasiukevičiaus žiniomis, 2015 m. zoną aplankė apie 25 tūkst. turistų, 2016 m. – 40 tūkst., o 2017-aisiais – apie 60 tūkst. turistų.