Šiemet sukanka 240 metų, kai pasaulį išvydo prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, tautosakininkas Liudvikas Rėza. Minėdami šios iškilios asmenybės gimimo metines, į Juknaičių pagrindinę mokyklą atvykusius respublikinės konferencijos „Etnokultūra mokykloje“ dalyvius folkloro ansamblio „Skalviai“ nariai (vad. Rasa Gailiuvienė) oficialiąją renginio dalį atidarė būtent L.Rėzos dainomis ir linksmais pasakojimais šišioniškių tarme.
Pristatydama konferencijos idėją ir džiaugdamasi, kad mokykloje jau nuo 2007-ųjų sėkmingai ir tikslingai etnokultūra integruojama į veiklą, Juknaičių pagrindinės mokyklos direktorė Violeta Šimelionienė pacitavo etninės kultūros mokytojos ekspertės Virginijos Rudavičienės žodžius, jog etninė kultūra yra ne močiutės vilnonė skarelė muziejuje ir ne verpimo ratelis kaimo turizmo sodyboje. Etninė kultūra yra gyvenimo būdas čia – savo žemėje.
Etninės kultūros reikšmė
„Spaudoje, per televiziją, įvairiuose konkursuose ar projektuose matome etnokultūros atspalvius. Mokyklose, kur ugdomas jaunas žmogus, renginiai, vakaronės, kalendorinių švenčių minėjimai dažnai susieti su etnokultūros paveldu“, – sakė V.Šimelionienė. Anot jos, etnokultūros krypties pasirinkimas leidžia sistemingai, kompleksiškai formuoti jauname žmoguje supratimą, kas iš tikrųjų yra toji etnokultūra. Vieną iš svarbiausių konferencijos pranešimų „Etninės kultūros svarba mokyklos ugdymo procese“ skaitė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros doc. dr. Dalia Senvaitytė. Anot viešnios, labai svarbu kalbėti apie etninės kultūros svarbą ugdymo procese ir apie tai, ko reikia mokyti bei ugdyti mokinius. Dalindamasi pamąstymais apie kultūrą ir kultūros paveldą D.Senvaitytė savo teiginius metaforiškai prilygino lagaminui. Jis, anot docentės, turi ribotą talpą, todėl kiekvienam būtina gerai atsirinkti, kokius daiktus reikia dėti į tokį etnokultūros „lagaminą“.
„Kultūra – tai tam tikros žmonių grupės gyvenimo būdas, socialinis paveldas, tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Tai – žmogaus sukurta antrinė gamta, išmoktas elgesys. Etninės kultūros pateikimas mokiniams turi nusakyti visą procesą – dabartis turi mums padėti atsirinkti tai, ko mums reikės ateityje“, – sakė lektorė.
Anot D.Senvaitytės, etninė kultūra – ne tik paveldas. Tai – plačios apimties sritis ir apie tai, ką veikiame dabar, kaip gyvename, tą perduodame ateičiai.
Šventes kuria laikas
Viešnia kalbėjo ir apie lietuviškumo bei lietuviškų švenčių konstravimą. Anot jos, kiekviena karta skirtingai suvokia tradicinių švenčių sampratą. Vyresnieji, prisimindami iš vaikystės puoselėtas tradicines šventes, į jų sąrašą pirmiausia įtraukia šv. Kalėdas (49 proc. apklaustųjų), šv. Velykas (34 proc.), Naujuosius metus (7 proc.). Kiek kitokia yra dvidešimtmečių nuomonė. Jie iš vaikystės atsiminimų dar labiau iškelia šv. Kalėdas (64 proc.) ir šv. Velykas (41 proc.), taip pat svarbia švente laiko Užgavėnes (6 proc.). Beje, šios pavasario šventės tradiciją daugumai perdavė švietimo įstaigos.
Kaip teigė docentė D.Senvaitytė, šiuo metu daugumai vyresniosios kartos atstovų atrodo, kad Helovinas ar šv. Valentino dienų minėjimai yra visiškai svetimi lietuvių tradicijoms. Tačiau jauniems žmonėms, augantiems su šiomis šventėmis, jos tampa tradicija.
„Kas gali tiksliai pasakyti, kur toji etninės kultūros susiformavimo riba? Ar ji atsirado prieš 100, 200 metų, ar dar seniau?, – sakė lektorė. Pasak D.Senvaitytės, dabartines švenčių tradicijas formuoja daug faktorių: šeima, visuomenė, žiniasklaida, literatūra ir menas, įstatyminė bazė, religija, verslas, švietimo įstaigos.
Anot jos, dauguma žmonių tiksliai nežino šiandien lietuviškomis vadinamų švenčių kilmės. Pavyzdžiui, Joninės prieš kelis šimtmečius Lietuvoje buvo suprantamos, vertinamos ir švenčiamos visai kitaip, jos turėjo kitokį etninį atspalvį. Dar kitoks požiūris į šią šventę susiformavo sovietiniais laikais.
Etnokultūros formavimasis vyksta ir dabar, tai – nenutrūkstamas procesas. Visos naujos tradicijos kažkada taip pat taps etnokultūros dalimi.
Lygindama apklausos, kurioje respondentai išvardino mėgstamiausias ir labiausiai švęstas savo jaunystėje šventes, rezultatus D.Senvaitytė sakė, jog 57 proc. dvidešimtmečių svarbiausia švente laiko šv. Kalėdas. Šią pusiaužiemo šventę kaip iškiliausią įvardino tik 24 proc. šešiasdešimtmečių. Jie tarp svarbių švenčių minėjo šv. Velykas, Naujuosius metus, Gegužės 1-ąją.
Dalijosi patirtimi ir įspūdžiais
Respublikinės konferencijos „Etnokultūra mokykloje“ metu Juknaičiuose patirtimi apie etnokultūros ugdymą, puoselėjant A. ir J.Juškų tautosakinį paveldą mokiniams, pranešimą skaitė Jurbarko r. Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Liucija Pranaitienė. Apie etninės kultūros ir dalykų bendrųjų programų integracijos sąsajas bei jų įgyvendinimą Šilutės pirmojoje gimnazijoje kalbėjo istorijos mokytoja metodininkė Laima Toliušienė, o apie etnokultūros krypties įgyvendinimą Juknaičių mokykloje pranešimą pristatė mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasa Gailiuvienė. Taip pat patirtimi neformaliajame ugdyme puoselėjant etnokultūros kryptį dalijosi Kauno „Šilo“ pradinės mokyklos atstovės, o apie tautosaką lietuvių kalbos pamokose pranešimą skaitė Kintų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Nijolė Sodonienė.
Gerąją patirtį popamokinėje veikloje pristatė ir Pagėgių savivaldybės Vilkyškių Johaneso Bobrovskio gimnazijos vyr. technologijų mokytoja Edita Jurkšaitienė, Stoniškių pagrindinės mokyklos pradinių klasių vyr. mokytoja Vida Gečienė bei Šilutės lopšelių – darželių „Ąžuoliukas“ ir „Pušelė“ auklėtojos.
Anot „Pušelės“ muzikos mokytojos Irenos Žėkienės ir vyresniosios auklėtojos Danguolės Razantienės, ši ugdymo įstaiga jau ne vienerius metus renkasi etnokultūrinio ugdymo kryptį ir sėkmingai vykdo įvairias etnokultūros puoselėjimo veiklas. „Pušelėje“ vaikų gyvenimo ciklas sukasi pagal lietuvių liaudies kalendorių, o etninės kultūros temos integruojamos į meninę, pažintinę, darbinę veiklas ar liaudiškus žaidimus.
Apibendrinant respublikinę konferenciją apie etnokultūros puoselėjimą mokyklose galima teigti, jog prisilietimas prie senųjų tradicijų ir papročių skatina jaunąją kartą giliau pažinti ir saugoti savo krašto, regiono tradicijas bei kultūros paveldą, aktyviau bendradarbiauti tarpusavyje, su kultūros, mokslo įstaigomis, visuomeninėmis organizacijomis.
Taigi ar jaunajai kartai aktuali etnokultūra? Aktuali, jei tėvai, pedagogai, visuomenės autoritetai patraukliomis jaunimui formomis parodo ir pasako, jog tai svarbu. Aktuali, jei pačios mokytojos nesigėdija pasipuošti tautiniu kostiumu ar susijuosti delmonu. Aktuali visiems, jei norime išlikti kaip tauta ir gerbiame savo autentiškumą.