Lengvesnių skyrybų „draudimas“
Vedybų sutartyse sutuoktiniai ar būsimi sutuoktiniai gali sutarti dėl turtinių teisių ir pareigų santuokos metu ir po santuokos nutraukimo arba gyvenant skyrium (separacija). Galima numatyti, kad turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė; arba kad turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmenine nuosavybe, po santuokos įregistravimo tampa bendra jungtine nuosavybe; arba kad turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė.
Vedybų sutartyje gali būti nustatyta, kad viena iš nurodytų turto teisinio režimo rūšių bus taikoma visam turtui arba tik tam tikrai jo daliai ar tik konkretiems daiktams. Gali būti nustatytos ir kitos turtinės teisės ir pareigos, pvz., susijusios su turto tvarkymu, sutuoktinių tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, turto padalijimo būdu ir tvarka, jei santuoka nutraukiama, bei kiti klausimai, susiję su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais.
Tarp lietuvių vis dar gajus mąstymas, jog vedybų sutartys skirtos tik garsenybėms iš Holivudo, turtingiesiems, arba, jog vedybų sutarties pasirašymas jau lyg ir programuoja skyrybas, kitaip tariant, labai jau neromantiškas veiksmas. Santuokos nutraukimo bylose besispecializuojantys advokatai įsitikinę, kad toks mąstymas ydingas. Palyginimui, daugelis yra sudaręs gyvybės ir sveikatos draudimo sutartis, nors nei vienas, matyt, nesitiki greit mirti ar rimtai susižaloti.
Taip ir su vedybų sutartimis, jos sudaromos ne dėl to, kad tikimasi išsiskirti – bet kaip savotiškas lengvesnių skyrybų garantas, „draudimas“.
Išsituokę žino, kad santuokos nutraukimas dažnu atveju sudėtingas, ilgas, brangus procesas, kur didžiausi ginčai kyla dėl užgyvento turto pasidalinimo, tad vedybinės sutartys tokiu atveju šalims sutaupo daug nervų, pinigų ir dažnai, atsiribojus nuo turtinių klausimų, leidžia lengviau susitarti dėl klausimų, susijusių su vaikais, likti pakankamai geruose santykiuose ir kartu toliau auklėti bendras atžalas.
Apsaugo nuo išieškojimo
Ne vienam teko matyti, kaip šeimos praranda namus, automobilius, verslus, kai vienam iš sutuoktinių nepasiseka verslo sumanymai arba vienas padaro didelės žalos, prasilošia, prasiskolina.
Įstatymu nustatytas sutuoktinių turto teisinis rėžimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė.
Vadinasi, tiek nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, tiek pajamos yra abiejų bendras turtas arba, kitaip tariant, galioja prezumpcija, kad viso bendro užgyvento turto abiem sutuoktiniams priklauso po ½ dalį. Taigi galiojant įstatymu nustatytam turto teisiniam rėžimui vieno sutuoktinio kreditorius gali drąsiai reikalauti išieškojimą nukreipti į, pavyzdžiui, šeimos būstą, automobilį, pusę kito sutuoktinio darbo užmokesčio, gaunamų dividendų ar pensijos.
Teisininkai sako ne kartą padėję klientams, atsidūrusiems panašiose situacijose, tačiau paprastai jau įsibėgėjus išieškojimui, lengvų, greitų sprendimų rasti sudėtinga. Tad ypač vedybų sutartys (tiek iki vedybų sudaromos, tiek ir po vedybų) rekomenduojamos tiems sutuoktiniams, kurių veikla susijusi su didesne rizika (verslu, individualia veikla, dalyvavimu juridinių asmenų valdyme).
Sutartis – pagrindas pripažinti bažnytinę santuoką negaliojančia
Vedybų sutartys yra civilinės teisės kūrinys, kurį katalikų bažnyčia vertina nepalankiai. Civilinę santuoką kompetentingi nutraukti bendrosios kompetencijos teismai, tačiau dėl santuokos, sudarytos bažnyčioje, pripažinimo negaliojančia sprendžia bažnytinis teismas (tribunolas). Įdomu tai, kad ikivedybinės sutarties tarp sutuoktinių sudarymas pagal Kanonų teisę yra laikomas santuokos negaliojimo pagrindu. Kitaip tariant, sutuoktiniai, iki santuokos sudarę vedybų sutartį, gali pasiremti būtent šiuo pagrindu ir prašyti bažnytinio teismo pripažinti sudarytą santuoką negaliojančia.
Šeimos teisėje besispecializuojanti advokatė Sabina Izokaitienė teigia, kad lietuviai dažniausiai pasirenka sudaryti vedybų sutartis, kuriose sutaria, jog visas tiek iki santuokos, tiek ir santuokos metu įgytas turtas bus laikomas kiekvieno jų asmenine nuosavybe, nors ilgainiui dažniau pasitaiko ir įmantresnių susitarimų. Visgi būsimi sutuoktiniai ikivedybines sutartis, kurios įsigalioja nuo santuokos įregistravimo dienos, pasirenka retai, dažniau pasitaiko povedybinės sutartys, kurios sudaromos jau susidūrus su tam tikrais sunkumais ar jiems gresiant. Dažnas atvejis, kai povedybinės sutartys sudaromos sutuoktiniams susidūrus su santykių krize.