Akivaizdu, jog Hermanno Sudermanno (1857-1928) žvaigždžių valanda praėjo sykiu su jo gyvenamuoju laiku. Tačiau akivaizdu ir tai, kad šio rašytojo dar nesame deramai perskaitę ir suvokę, atsisakydami dėkingos galimybės pasijusti pasaulinės literatūros dalimi.
Savo šaknimis jis priklauso paribio kultūrai, atstovauja vadinamajai Heimatdichtung (tėviškės literatūros) tradicijai. Iš dviejų šiame paribyje sąveikaujančių kultūrų viena yra didelė ir įtakinga, o kita – maža ir pažeidžiama.
Didelei vokiečių literatūrai H.Sudermannas yra vienas iš daugelio (jis netgi neįtraukiamas į kai kuriuos reprezentacinius rašytojų sąvadus), o nedidelei lietuvių – unikalus ir nepakeičiamas, nesvarbu, kad rašė ne lietuviškai.
Būtent toks, lietuviškai receptuojamas H.Zudermanas (kaip užrašyta pavadinime) turėtų būti mūsų kultūrinio sąmoningumo rūpestis ir tautinio orumo laidas. Be jo neturėtume Ievos Simonaitytės – tokios, kokia ji susiformavo skaitydama Heimatdichtung autorius. Tad mums ignoruoti šį autorių reikštų savo valia skurdinti tautinę savimonę, riboti jos kultūrinį akiratį, varžyti literatūrinę patirtį ir kūrybinę vaizduotę.
Išsamesnių žinių apie šį autorių iki šiol stinga, laikas pildyti spragas.
Macikuose atėjo į pasaulį
H.Sudermannas gimė 1857 rugsėjo 30 d. Macikuose, rytiniame Šilutės (tuomet vadintos Šilokarčema) pakraštyje. Jo tėvas, olandų menonitų palikuonis, vedęs žvejo dukrą Dorotėją Raabe, čia turėjo alaus bravorą. Gimtuosius namus vėliau H.Sudermannas aprašė autobiografinėje „Mano vaikystės vaizdų knygoje“:
„Priešakyje miškas, užpakalyje miškas, o tarp jų dvaras, pasinėręs į žalumos slėpinį. Šitame dvare aš gimiau. Tiktai ne ponų name. Taip aukštai mano gyvenimo žvaigždė nekilo. Tuoj už vartų, kairėje pusėje, stovėjo alaus darykla – ne koks fabrikas su salyklinės bokštais ir garo mašinomis, su fantastiškais variniais vamzdžiais ir apledėjusiais skliautais – oi ne, tik varganas lauko akmenų statinys, visiškai nepritaikytas, išskyrus medines angas, pro kurias tam tikromis dienomis garų kamuoliais toli pasklisdavo misos kvapas.
Vėliau prie daryklos pristatė dvi stubas – priekinę ir galinę. Kaip tik toje galinėje aš ir atėjau į pasaulį. Čia audžiau pirmąsias svajones“.
Hermannas buvo vyriausias iš keturių vaikų (du jaunesnieji broliukai mirė vaikystėje). Šeimos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Tėvas, šiaip jau nemėgstantis juokų ir nekalbus, alų mokėjo ne tik gaminti, bet ir vartoti, o pavartojęs tapdavo smarkus ir žodingas. Rimtį tekdavo atstatyti išmintingai susitvardančiai motinai, kuri Hermanui buvo ir liko atrama visą gyvenimą.
Iš motinos, jaunystėje rašiusios eilėraščius, būsimasis rašytojas bus paveldėjęs ir kūrybinius sugebėjimus, jautrumą aplinkai. Išsaugojusi vidinę eleganciją iki gilios senatvės, motina mirė 1923 m., sulaukusi 97-erių (tėvas šios žemės vargus baigė 1887 m., tad motina paskutiniuosius 36-erius metus stojiškai nešė našlės kryželį).
Gimtinė valdžiai nereikalinga
Sudermannų šeimos kapas yra senosiose Šilutės evangelikų liuteronų kapinėse, tik jo, paskendusio brūzgynuose, šiandien niekas nebelanko.
Nepatogus tapo ir rašytojo namas – muziejus gimtuosiuose Macikuose, paprasčiau tariant, muziejus tapo nerentabilus, nes, kaip žinome, nerentabili yra visa vartojimui neparanki kultūra.
Tačiau norint, kad muziejus būtų lankomas ir nenuostolingas, derėtų (seniai derėjo) pirmiausia pasirūpinti, kad šitaip nusikalstamai neužželtų takas ir į šeimos kapą, o tuo rūpintis privalėtų už kultūrą atsakingi vietinės savivaldybės žmonės.
Šiandien jie susirūpinę kitkuo – kaip autentišką memorialinę vietą panaikinti, o ekspoziciją perkelti į Šilutės H.Šojaus muziejų. Bet juk garsusis šilutiškis gimė ir augo ne muziejuje, ar ne?
Mokslai – nuo Šilutės iki Berlyno
Šilutėje H.Sudermannas praleido apie dvylika metų, čia ėjo į Verdainės pradinę mokyklą. 1869 m., materialiai remiamas giminių, pradėjo lankyti realinę mokyklą Elbinge (Rytų Prūsija), tačiau po poros metų, nebegaudamas paramos, buvo priverstas grįžti gimtojon Šilutėn ir įsidarbinti vaistininko B.T.Settegasto padėjėju.
Pagerėjus materialinei padėčiai toliau mokėsi Tilžės gimnazijoje, kurią baigęs 1875 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą. Čia studijavo istoriją, filosofiją ir literatūrą, priklausė korporacijai „Littuania“, kurios vėliavoje buvo įrašyta: „Littuania in aeternum“ („Lietuva per amžius“).
Išvaizdus ir ambicingas jaunuolis netruko įsitraukti į bohemiškas studentų šėliones, o dėmesys moteriai tapo jo gyvenimo ir kūrybos leitmotyvu.
Susižavėjęs aktore Hermina Claar – Delia parašo savo pirmąją dramą „Laimės sesuo“ ir įteikia ją Herminos sutuoktiniui, Berlyno „Residenz“ teatro direktoriui Emiliui Claarui.
Atmestas dramos rankraštis tik dar labiau įkaitina H.Sudermanno svajones užkariauti Berlyną. 1877 m. jis persikėlė į sostinę ir tęsė studijas Berlyno Friedricho – Wilhelmo universitete, vertėsi namų mokytojo pamokomis (yra mokęs rašytojo Hanso Hopfeno, su kuriuo susirašinėjo ir kuris kvietėsi jį į Berlyną, abudu sūnus).
Nenumaldomas noras rašyti
Jausdamas nenumaldomą potraukį rašyti, galiausiai nutraukia studijas ir imasi žurnalistinės veiklos, redaguoja laikraščius „Das Deutsche Reichsblatt“, „Reichfreund“, kuriuose ima spausdinti ir savo paties prozos bandymus. Vis dėlto pirmasis apsakymų rinkinys „Prieblandoje“ („Im Zwielicht“, 1886) dar stokojo originalumo (itin juntamas Guy de Maupassanto poveikis) ir įspūdžio literatūrinei visuomenei nepadarė.
Rašytojo pripažinimą H.Sudermannas pelnė romanu „Frau Sorge“ (1887). Lietuvių kalba turime net du šio kūrinio vertimo variantus, pasirodžiusius tais pačiais 1938 m., – tai „Rūpestis“ (vertė J.Vaznelis) ir „Nedalia“ (vertė A.Busilas). Šiame autobiografinių bruožų turinčiame pasakojime nesunku atpažinti Hermano vaikystę ir paauglystę, kuomet Ponia Nedalia būdavo nuolatinė viešnia namuose. Čia matome jaunuolio žūtbūtines pastangas prasimušti gyvenime, šeimos aplinką – neūkišką, pagiežingą tėvą ir mylinčią, darbščią, bet užguitą motiną.
Šiame kūrinyje jau išryškėjo būdingas stilistinis polinkis į autobiografiškumą, kriminalinę intrigą, gebėjimas palaikyti veiksmo įtampą, pasitelkiant efektingas scenas, o taip pat pagaulus aplinkos fiksavimas, šeimos santykių peripetijos, dėmesys natūralistinei detalei.
„Nedalia“ padarė rašytojo vardą žinomą, tačiau tikrasis triumfo žygis prasidėjo sykiu su dramos „Garbė“ („Die Ehre“) premjera 1889 m. lapkričio 27 d. Berlyno G.E.Lessingo teatre.
Įkvėptas sensacingo „Garbės“ pasisekimo (premjeros pajamos siekė 220 000 markių), H.Sudermannas toliau rašė vieną pjesę po kitos, susilaukdamas nematyto populiarumo – „Sodomos galas“ („Sodoms Ende“, 1991), „Tėviškė“ („Heimat“, 1893), „Drugelių mūšis“ („Die Schmetterlingsschlacht“, 1895) ėjo ne vieną sezoną ir sutraukdavo minias.
Kritika ir pripažinimas
Populiarumu varžydamasis su Gerhartu Hauptmannu, H.Sudermannas, deja, neįstengė prilygti pastarajam meniniu dramų brandumu. Tai pabrėždavo ir to meto kritika, priekaištaudama dėl paviršutiniškai apdorotos medžiagos, veikėjų šabloniškumo, pigių efektų vaikymosi ar įsiteikinėjimo publikai.
Vėliau tai kartojo ir lietuvių kritika. Antai K.Binkis, recenzuodamas 1926 m. Valstybės teatre pastatytą dramą „Gėlėse“ („Das Blumenboot“), pažymėjo, jog H.Sudermannas „vokiečių kritikos laikomas tipišku junkerizmo apologetu, jo ideologu. Ar paimsim jo romanus („Frau Sorge“), ar dramas – visur tie patys tipai, toji pati tendencija. Smulkus, atsiduodąs miesčioniškumu konfliktas tarp palaidos, bet galingos savo medžiaginiais resursais buržuazijos atstovų iš vienos pusės, ir taurių, bet nemokančių prisitaikyti prie naujo gyvenimo reikalavimų aristokratų – junkerių“ (K.Binkis, Raštai, T.V, Vilnius: Pradai; Lumen. 2004, 469).
Tačiau sykiu K.Binkis pripažino, kad „daugybė judėjimo, daugybė išorinių efektų, mažiausias psichologinis momentas pabrėžiamas išoriniu įvykiu, kas aktoriams ir režisūrai duoda puikios medžiagos pasirodyti“ (Ten pat, 470).
Būtent sceniškumas ir veiksmo įtampa (H.Sudermanną galima laikyti vienu iš šiuolaikinio trilerio pirmtakų) atvėrė kelią jo kūriniams, o ypač jų vėlesnėms kinematografinėms versijoms, į masines auditorijas. H.Sudermanno – G.Hauptmanno varžytuvėse galutinį tašką padėjo Švedijos akademija, 1912 m. Nobelio premiją paskirdama antrajam, o ne pirmajam, kaip kai kas tikėjosi.
Hermanas ir Klara – sudėtinga šeima
1891 m. spalio 20 d. H.Sudermannas vedė iš Rytprūsių kilusią rašytoją Klarą Lauckner (merg. Schulz, 1861-1924). Klara jau turėjo tris vaikus iš ankstesnės santuokos, o su Hermanu juodu dar užaugino dukrą Hedą.
Gyvendama pas anytą Šilutėje, Klara parašė dramą „Apsileidusi Marė“.
Šeiminis gyvenimas neatnešė laimės nė vienai pusei, Hermanas ir toliau išliko pernelyg dėmesingas dailiajai lyčiai.
Nepaisant sudėtingų santykių, apie kuriuos byloja intensyvus jųdviejų susirašinėjimas (yra išlikę apie 2500 laiškų), mirus žmonai H.Sudermannas išgyveno gilią depresiją ir ant kojų atsistojo tik parašęs romaną „Štefano Tromholto žmona“ („Die Frau des Steffen Tromholt“, 1927), kurio prototipė yra Klara.
Tapęs garsenybe ir pagaliau prasimušęs į socialinį elitą, H.Sudermannas 1902 m. Vokietijoje nusipirko pilį su didžiuliu parku Blankenzė (Blankensee) dvare. Čia sukaupė daugybę paveikslų, skulptūrų bei kitokių meno dirbinių, kuriuos įsigijo keliaudamas po Indiją, Artimųjų Rytų šalis. Dar turėjo reprezentacinę vilą Berlyno priemiestyje Griunevaldėje (Grunewald), kur ne kartą lankėsi Vydūnas ir jiedu draugiškai šnekučiuodavosi. Vis dėlto H.Sudermannas daugiausia laiką leido Blankenzė.
Mirė sulaukęs 71 m. dėl plaučių uždegimo komplikacijų, palaidotas Griunevaldės kapinėse šalia žmonos Klaros. Šeimos kapą puošia Klaros numylėtinės deivės Heros biustas (kaip prisimename, Herai teko išmokti taikstytis su Dzeuso neištikimybe).
Lietuviškoji kūryba
Mūsų skaitytojui turėtų būti įdomu, kad rašytojas paliko nebaigtą romaną „Kur upė nurimsta“ („Wo der Strom stiller wird“), kuriuo sugrįžta prie lietuviškosios temos. Svarbus akstinas šiam romanui atsirasti buvo bičiulystė su Šilutės dvaro savininku, mecenatu ir kultūrininku Hugo Šojumi (Hugo Scheu), kuris, kaip ir H.Sudermannui rašant „Lietuviškas apysakas“, buvo pirmasis rašytojo konsultantas ir informantas lietuvybės klausimais. Neatsitiktinai „Lietuviškos apysakos“ dedikuotos H.Šojui.
Skatindamas H.Sudermanną daugiau kurti lietuviškomis temomis, H.Šojus perdavė jam „Jociškių dvaro kroniką“, kurią XIX a. viduryje parašė Muižės dvarininkas, tautosakininkas, eilėraščio „Paskutinis Karvaičių medis“ autorius Ernstas Vilhelmas Berbomas (Beerbohm, 1786-1865).
Rinkdamas medžiagą šiam romanui H.Sudermannas buvo netgi trumpam apsigyvenęs Muižės dvare, kuris dėl savo grožio vadintas mažąja Italija.
Kitas H.Sudermanno talkininkas šiame darbe buvo Rusnės gydytojas Arturas Kitelis (Kittel, 1838-1926), originali asmenybė ir gyvas pašnekovas, puikiai pažinęs šio krašto žmones ir žinojęs aibę jų gyvenimo istorijų. Išlikusiame romano tekste gausu lietuviškų realijų, įspūdingai aprašyta Nemuno deltos šiaurinė atšaka Atmata (Rusnės Atmatos dalis tuomet buvo vadinama tiesiog Upe (Strom), todėl tikrinį vardą galima palikti ir pavadinime – „Kur Upė nurimsta“).
H.Šojaus nuomone, „šis romanas turbūt būtų buvęs geriausias rašytojo epinis kūrinys“ (iš H.Šojaus 1930 vasario 14 d. laiško H.Sudermanno sekretorei I.Leux), tad laikas būtų jį išversti į lietuvių kalbą.
H.Sudermanno recepcija Lietuvoje yra savaip iškalbinga ir pamokoma. Vydūnas prisimena, jog apie 1890 m. Šilokarčemoje „stebėjo vaidinamą H.Sudermanno veikalą „Johannisfeur“ („Joninių ugnis“). Tame veikale pasirodo ir trys lietuviai ir kalba net kelis lietuviškus žodžius, vienas girtuoklis, viena sena vagilė ir jauna merga, kuri netgi dainelę dainuoja, bet yra linkusi paleistuvavimui“. Esama duomenų, kad drama „Sodomos galas“ suvaidinta (žinoma, vokiškai) 1891 m. balandžio 11 d. Šilokarčemos pakraštyje esančiuose Žibuose, Fuhrmanno viešbutyje.
Apskritai lietuvininkai prielankumo šiam rašytojui nerodė. Tilžės laikraštis „Birutė“ H.Sudermanną vertino kaip šališką ir nepalankų lietuviams.
Spektakliai nenuėjo nuo scenos
Jo pjeses ignoravo Mažosios Lietuvos mėgėjų teatras, nors Didžiojoje Lietuvoje, Vilniaus rusų dramos teatre, jo „Drugelių mūšis“ buvo sėkmingai vaidinamas du sezonus (1894-1896 m.) dalyvaujant garsiajai aktorei V.Komisarževskajai.
1918 m. Petrograde, Lietuvių klube, buvo pastatytos „Joninės“ (rež. J.Bieliūnas, vaidino Petras Vaičiūnas, Teofilė Dragūnaitė – Vaičiūnienė ir kt.).
Toms pačioms „Joninėms“ buvo lemta ženklinti ir mūsų profesionaliojo teatro pradžią: 1920 m. gruodžio 19 d. šį spektaklį pastatė Juozo Vaičkaus vadovaujama „Dramos vaidykla“. (Pažymėtina, kad dieną prieš, gruodžio 18-ąją, „Jonines“ Tilmanso fabriko salėje suvaidino ir Vilniaus teatro studijos aktoriai, vadovaujami režisieriaus Konstantino Glinskio. Kaip matome, būta H.Sudermannui taip gerai pažįstamos konkurencijos.)
Nors pasirinktas veikalas ir kritikuotas kaip netinkamas Nacionalinio teatro atidarymui, H.Sudermanno spektakliai nenuėjo nuo scenos, nes apčiuopiamai papildydavo teatro kasą. Tai pirmiausia pasakytina apie Boriso Dauguviečio režisuotas pjeses „Drugeliai“ (1924) ir „Gėlėse“ (1926) – K.Binkio pastabas apie pastarąjį spektaklį jau citavome.
Klaipėdoje buvo rodoma valstybinio teatro Šiaulių skyriaus artistų vaidinama komedija „Drugeliai“ (1932) ir drama „Tėviškė“ (1935), pastaroji susilaukė tikro anšlago.
Lietuviškų vertimų – nedaug
Sovietmečiu išleistos trys Adomo Druktenio išverstos apysakos („Kelionė į Tilžę“, 1960), išeivijoje dvi apysakas išvertė ir 1970 m. Čikagoje išleido Vytautas Volertas.
Pagal „Kelionę į Tilžę“ 1976 m. sukurtas Lietuvos televizijos spektaklis, o 1980 m. pastatyta to paties pavadinimo Eduardo Balsio opera ir meninis filmas „Kelionė į rojų“ (rež. Arūnas Žebriūnas).
Didžiausias H.Sudermanno kūrybos populiarintojas Lietuvoje buvo Kazys Puida, išvertęs tokius veikalus kaip „Joninės“ (1912), „Užkampio laimė“ (1921), „Geras vardas“ (1922), „Garbė“ (1922), „Drugeliai“ (1924), „Gėlėse“ (1926).
Pirmasis H.Sudermanno vertėjas į lietuvių kalbą – A.Musteikis (Adolfo Vėgėlės slapyvardis), 1909 m. Brooklyne išleidęs tragedijos „Jonas Krikštytojas“ („Johannes“, 1898) vertimą. Kiti vertėjai – J.Vaznelis, A.Busilas, V.Volertas, A.Druktenis. Pastarojo išverstos visos keturios „Lietuviškos apysakos“ (įskaitant anksčiau neverstą „Mergą“) pirmąkart išleistos 1996 m. Kaune, Juttos Noak leidykloje.
H.Sudermannas – pasaulinėje kinematografijoje
H.Sudermanno vardą garsino tuometinės teatro ir kinematografo žvaigždės. Pjesėje „Tėviškė“ (angliška versija „Magda“) vaidino tokios pasaulinio garso aktorės kaip Helena Modjeska, Sarah Bernhardt, Eleonora Duse, Patrick Campbell. Specialiai aktorei P.Campbell pjesę „Tegyvuoja gyvenimas“ („Es lebe das Leben“, 1902) į anglų kalbą išvertė žymi amerikiečių rašytoja Edith Wharton („The Joy of Living“, 1903).
Klaipėdos kino teatre „Capitol“ 1934 m. buvo demonstruojamas filmas „Giesmių giesmė „(pagal to paties pavadinimo H.Sudermanno romaną „Das Hohelied“, 1908) su Marlena Dietrich. Pagal romaną „Buvo“ („Es war“, 1894) pastatytas kino filmas „Kūnas ir velnias“ („Flesh and the Devil“, 1926) išgarsino Gretą Garbo. Nebyliojo kino klasikas Friedrichas Vilhelmas Murnau 1927 m. pastatė „Saulėtekį“ („Sunrise“), kurio scenarijus parašytas „Kelionės į Tilžę“ motyvais. Tai pirmasis V.Murnau filmas, statytas Holivude ir pelnęs tris „Oskarus“.
Pagal H.Sudermanno kūrinius XX amžiuje pastatyta per trisdešimt kino filmų, jų geografija siekia Meksiką ir Japoniją.
Grįžimas į gimtinę
„Lietuviškas apysakas“ H.Sudermannas rašė po ilgus dešimtmečius trukusio atotrūkio nuo gimtinės, jau gerokai pavargęs nuo sekinančių gyvenimo kovų, ieškodamas prieglobsčio nuo vykstančio Pirmojo pasaulinio karo beprasmybės.
Kas dar galėtų sudominti nuo visko pavargusią Europą? Rašytojas vėl atsigręžia į savo tėviškę, unikalios gamtos ir nepakartojamų charakterių žemę, alsuojančią pirmapradžio vitališkumo egzotika. Prieš akis jis turėjo Priekulės teisėjo Ernesto Wicherto papasakotas istorijas analogišku pavadinimu, iš kurių perėmė vaizdavimą iš natūros, pastabumą etniniam koloritui, valdingų moterų tipažą, iš teismo bylų nusižiūrėtus siužetus.
1916 m. rudenį rašytojas atvyksta į Šilutę, ieškodamas medžiagos, galinčios, jo žodžiais tariant, gražiai pravirkdyti. Čia daug bendrauja su H.Šojumi, kartu keliauja po apylinkes. Ypač įsiminė kelionė per Aukštumalos aukštapelkę ir Rupkalvių pelkę, vadinamąją Bismarko koloniją (šios kelionės įspūdžiai suguls į apysaką „Jonas ir Erdmė“). Domisi bylomis ir sėdi teismo posėdžiuose, smalsiai stebi vietinių gyvenseną ir šnekėseną ir, užsidaręs viešbutyje „Germania“, įtemptai rašo.
1916 m. lapkričio 8 d. laiške žmonai prisipažįsta: „Ich lebe und webe im Litauertum“ („Aš visas pasinėręs lietuvybėn“).
Lietuviškumas jam buvo ne tik sugrįžimas į prarastąjį vaikystės rojų, bet ir kūrybos autentiškumo laidas.
H.Sudermannas grįžta prie tradicijos vaizduoti lietuvius kaip įtemptai galvoti neįpratusius gamtos vaikus, netiesiogiai priešindamas juos „sugedusiai“ civilizacijai. Pasakotojo požiūris į savo personažus svyruoja nuo nuoširdžios simpatijos iki kandžios pašaipos („Jono ir Erdmės“ epizodas, kur Katrikė burtais naikina blusas). Įtaigiai kuriama grėsmės atmosfera, atliepianti bendrąją nuostatą, jog žmogus tėra žaislas likimo rankose. Stiliui būdinga žvali sintaksė, spontaniška ekspresija, šiurkštus žodžio rupumas, iš kurio neklystamai atpažįstame literatūrinį I.Simonaitytės mokytoją.
Tik įsiklausykime: „Ir senajai Enskienei širdis užvirė pagalvojus: „Ko ta sena vilkė kiša snukį prie Marikės?“ („Merga“). Čia vieta pagirti patyrusį vertėją Adomą Druktenį, pagaunantį H.Sudermanno kalbos organiką, jos gyvą pulsavimą.
Apskritai rašytojas lieka artimas natūralizmo estetikai – atpažįstame biologinės kovos po saule dramatizmą, paryškintas fiziologines būsenas, tamsiuosius instinktų ir sąžinės akivarus, o taip pat fotografišką pastabumą aplinkai, suokalbišką humorą, šmaikščios ironijos ir melodramatiškumo samplaikas.
„Lietuviškų apysakų“ moterys
Požiūryje į moteris žymu energingas, skvarbus vyro vertinimas, kuriame esama ir poetiško idealizavimo („Indrė“), ir neeksponuojamo, bet „savaime suprantamo“ pranašumo, pasireiškiančio, šiandien pasakytume, mačizmo gaidelėmis.
Įdomu, kad „macho“ kategorijomis labiau tiktų apibūdinti ne vyrus, o vitališkąsias „Lietuviškų apysakų“ moteris – jos stiprios, valdingos ir seksualios, savo moterišką vertę suvokiančios ne kaip dorybę, o kaip viršenybę.
Prisiminkime velnio atneštą ir pamestą Bušę, kuri atitinkamai elgiasi ir su vyrais – juos sutvarko ir pameta.
Tokioms moterims atitinkamai imponuoja veržlaus, ryžtingo, likimo iššūkius drąsiai pasitinkančio „tikro vyro“ avantiūristinis tipas, primenantis paties autoriaus plačių mostų gyvenimo stilių, ypač audringą jaunystę. Antai jaunai našlei Aliutei Lampsaitienei „kaip tik ir krito į akį jo (Miko Bumbulio – M.Š.) nesuvaldomas ir nežabotas trankymasis. Ji manė gavusi patį karščiausią ir smarkiausią vyrą, o dabar buvo karčiai nusivylusi, kad jis gyvena su ja kaip koks vėpla“ („Mikas Bumbulis“).
H.Sudermanno žvilgsnis į lietuvius
Iki šiol ginčijamasi, ar vaizduodamas lietuvius H.Sudermannas juos labiau išaukštino ar sumenkino, ir kiekviena pusė randa neišsenkamų argumentų savo teisumui pagrįsti. Turint galvoje sudėtingą šio ginčo potekstę – istorinę, politinę, moralinę, vis dėlto derėtų pasakyti, kad kultūros požiūriu panašūs ginčai nėra perspektyvūs. Jie išleidžia iš akių kontekstą, skatina suinteresuotų grupių aistras ir diletantų pretenzijas, atveria kelią iškraipymams ir užgauliojimams, kitaip tariant, tolina nuo kultūros. Prasmingiau būtų pasigilinti į kultūrines – menines teksto prasmes kaskart įsitikinant, jog H.Sudermannas yra tokių prasmių kūrimo meistras.
Esame daug prisuokę apie H.Sudermanno meilę gimtinei, tačiau iki šiol neįstengiame perskaityti jo įdėmesniu etnologo, antropologo, psichologo žvilgsniu – medžiagos per akis! Tarkim, kas iš mūsų yra girdėjęs apie Magilą (Magylą) – lietuvių mirties deivę, Giltinės tarnaitę, pykčio ir nelaimės nešėją? (Skaitykite „Mergą“, devintas skirsnis. Beje, „Mergos“ meilės trikampis tiesiog prašyte prašosi lyginamas su Vaižganto apysaka „Nebylys“.)
Estetinė – intelektinė distancija įgalina nesitapatinti su savo dorybėmis ar ydomis, skatindama giliau, patikimiau suvokti save ir pasaulį.
H.Sudermannas yra talentingas pasakotojas, bylojantis apie tai, kas gyvena ilgiau už mus. Priminsime Vydūno citatą su jos koloritingais vydūnizmais: „Lietuviškuose nusidavimuose“, kurius jis sukūrė, įsirodo labiausiai jo linksmas (polinkis – M.Š.) ir gabumas didią veiksmo įtampą sukelti, ale tad ir lietuviškumo ypatumus paskelbti, kartais net gilesnį savo žvilgį į lietuvių ypatybes ir jų gabumus įrodyti“.
Vydūnas bus įžvelgęs eminį H.Sudermanno pasakojimo manieros požymį – specifinį dramatiškumą, nuspalvintą etninio kolorito ir fatališkų aistrų.
„Lietuviškos apysakos“ – dabarties mitologija
Iš visos gausios H.Sudermanno kūrybos laiko išbandymą geriausiai išlaikė būtent jo „Lietuviškos apysakos“, kurias Austrijos žydų rašytojas Franzas Werfelis yra pavadinęs dabarties mitologijos knyga.
Kas yra dabarties mitologija krizių purtomame pasaulyje, koks šiandien realybės ir idealybės bendras vardiklis? Kadaise, išreikšdamas dėkingumą gydytojui Kiteliui už medžiagą apysakai „Kelionė į Tilžę“, H.Sudermannas pažymėjo: „Jis jos neišgalvojo. Mes visada gyvename kaip pasakoje, tik retai tą pastebime“.
„Kaip pasakoje“ visiškai nereiškia, kad gyvenimas yra pasaka – veikiau atvirkščiai. Pasistenkime būti pastabesni. Ir pastebėkime, kad dvi žinomiausios „Lietuviškų apysakų“ istorijos – „Kelionė į Tilžę“ ir „Jonas ir Erdmė“ pasakojamos vien esamuoju laiku. Pati gramatika tarsi perkelia mus iš būtojo kartinio į mitinį esamąjį laiką, amžinąją čia ir dabar esamybę, aprėpiančią visa, kas buvo, yra ir bus. Perkelia į dabarties mitologiją, kurios liudininkai ir dalyviai esame.
Tad ir šiandien verta paimti H.Sudermanno knygas į rankas ir skaityti, idant geriau permanytume savo praėjusį bei esamąjį laiką. Ir kad mankurtiškai neklaidžiotume būsimųjų laikų pervartose.
