Pernai vasarą Vilniuje įsteigta Jurgio Šaulio draugija ir šiemet minimos Vasario 16-osios akto signataro 141-osios gimimo metinės teikia naujų paskatų prabilti apie šią asmenybę. Asmenybę, kuri iš Švėkšnos valsčiaus, yra įmynusi ryškiausią pėdą Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Būtų apmaudu neprisiminti šios charizmatiškos asmenybės ir noro įamžinti jo veiklą.
Tikslas – puoselėti atminimą
Praėjusių metų birželį Signatarų namuose Vilniuje vyko steigiamasis J. Šaulio draugijos susirinkimas. Įvykis reikšmingas ne vien iniciatoriams ir steigėjams, bet ir jo svarbą suvokiantiems tautiečiams. Pirmuoju smuiku šioje iniciatyvoje sugrojo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, dr. J. Šaulio giminaičiai, be kurių pastangų nebūtų ne tik draugijos, bet ir pačios minties ją įkurti. Prisiminkime, kad turime 20 Vasario 16-osios akto signatarų, o kiek yra jų darbus ir atminimą puoselėjančių draugijų? Taigi, yra Donato Malinausko kultūros premija, kurios steigėjai – signataro vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga ir giminaitis Viktoras Jencius Butautas su žmona Žiedūna. Draugija kol kas tėra viena, įkurtoji J. Šaulio. Tiesa, jos atsiradimui be giminaičių, nusipelnė Vasario 16-osios klubo nariai, Šveicarijos lietuvių bendruomenė ir Lietuvos nacionalinio muziejaus Vasario 16-osios akto Signatarų namai.
Draugijos pagrindinis tikslas yra puoselėti ir garsinti vieno ryškiausių Lietuvos valstybės atkūrimo ir visuomenės veikėjų, 1918 m. Nepriklausomybės akto signataro, pirmojo oficialaus Lietuvos diplomato dr. Jurgio Šaulio atminimą. Taip pat rinkti, sisteminti istorinę, archyvinę medžiagą ir skleisti ją viešojoje erdvėje, vykdyti švietėjišką, muziejinę ir edukacinę veiklą, pristatant ir įtvirtinant J. Šaulio indėlį į Lietuvos valstybės atkūrimą ir raidą bei jos pripažinimą pasaulyje.
Rūpintis J. Šaulio atminimo įamžinimo ženklų (paminklų, atminimo lentelių) atsiradimu Lietuvoje ir užsienyje.
Taip pat vienas iš draugijos įstatų punktų – steigti ir/ar skirti skatinamąsias J. Šaulio vardo premijas (stipendijas) moksleiviams už pažangumą, pilietinį aktyvumą, visuomeninę veiklą ir savo mokyklos garsinimą ir/ar studentams – pasižymėjusiems aktyviems lyderiams akademinėje, pilietinėje ir socialinėje veikloje.
Steigiamajame susirinkime patvirtinti draugijos įstatai, pirmaisiais nariais tapo J. Šaulio giminaičiai, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen, Nacionalinės premijos laureatas, V. Kudirkos, signataro K. S. Šaulio ir Vyčio skulptūrų autorius, Vilniaus dailės akademijos profesorius Arūnas Sakalauskas, Vasario 16-osios aktą suradęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, europarlamentaras Liudas Mažylis, diplomatai, istorikai ir veiklos tyrinėtojai bei puoselėtojai. Pirmininke išrinkta dr. Jurgio Šaulio giminaitė, Vasario 16-osios klubo narė Gintarė Sargūnaitė, sudaryta valdyba, numatyti pirmieji darbai. Vienas iš punktų skamba įpareigojančiai: metų pabaigoje nariams teks atsiskaityti už per metus nuveiktus darbus draugijoje. Svarbiausias siekis – puoselėti 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro, pirmojo oficialaus Lietuvos diplomato atminimą.
Tyrinėtojų laukia dar nejudinti dideli archyvinės medžiagos klodai, o ir išjudintus reikės publikuoti, paskleisti viešuomenei. Teks pasirūpinti atminimo ženklais Lietuvoje, veikiausiai ir užsienyje, nes dr. J. Šaulys, kaip retas kitas, reikšmingus pėdsakus yra palikęs daugelyje valstybių. Žodžiu, draugijai teks ne vien posėdžiauti, bet ir prasmingus darbus dirbti.
Plataus požiūrio inteligentas
Pasak J. Caspersen, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komisijos ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkės: „Tenka pripažinti, kad Jurgis Šaulys (1879 05 05 – 1948 10 18, pagal tėvą turėjo būti Šiaulys) visuomenėje ir šiandien nepelnytai mažiau žinomas už Joną Basanavičių, Antaną Smetoną, Petrą Vileišį, daugelį kitų valstybės kūrėjų. O juk tai ne tik signataras, jo veikla nebuvo apribota vien Lietuvos valstybės sienomis. Tai pirmasis Lietuvos diplomatas, kilęs iš Žemaitijos, veikęs itin sudėtingu istoriniu laiku, kai į Europos žemėlapį reikėjo sugrąžinti Lietuvą, o ir pačiam tik susikūrusios Lietuvos gyvavimui grėsė didžiulės kliūtys. Buvo Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijoje (1918 – 1919), Šveicarijoje (1919), Italijoje (1921 – 1923), Vatikane (1927 – 1931), vėl Vokietijoje (1931), Lenkijoje (1938 – 1939), vėl Šveicarijoje (1939 – 1946). Siųstas į misijas, kur kildavo sudėtingiausios diplomatinės bangos, kur reikėjo sveikos nuovokos ir šalto proto. Buvo išsiugdęs platesnį požiūrį į daugelį reiškinių, ir tai jį smarkiai išskyrė iš kitų to meto Lietuvos politikų. Bent tokį jį matė ir vertino daugelis kitų valstybių diplomatų ir istorikų. Nemėgo garsintis, užtat mėgo operą, gerą literatūrą, buvo bibliofilas, žodžiu, tikras europietis inteligentas. Ryški Berno universiteto įtaka, kurį ne tik baigė, bet ir kuriame apsigynė daktaratą iš ekonomikos. Neabejotinas ir antrosios žmonos garsios operos solistės Mafaldos Salvatini (1886 – 1971) poveikis.
Kaip šių aukštumų – profesinių, kultūrinių, diplomatijos – įstengė pasiekti neturtingų valstiečių Teodoro ir Domicelės Šiaulių sūnus? Kokios aplinkybės ir žemaitiško būdo savybės lėmė? Ne į visus klausimus atsako mums žinomi jo biografijos vingiai, o kiek dar nežinomų? Juk ne visi net ir paties J. Šaulio sukaupti dokumentai ištirti.“
Ar bus Nepriklausomybės akto signataro J. Šaulio vardas svariai įprasmintas Švėkšnoje? Ar švėkšniškiai sugebės susiburti ir įkurti J. Šaulio draugijos skyrių? Norisi tikėti, kad taip, nes Švėkšnoje tebegyvena pakankamai daug Nepriklausomybės akto signataro giminaičių, yra jo tėvų ir giminaičių kapai.
Praeitis alsuoja istorija, reikia tiek nedaug – noro ir ryžto.
Straipsnis parengtas pagal informacijos šaltinius:
1.Gedimino Zemlicko „XX a. amžiaus politikos ir diplomatijos sūpuoklėse“. „Voruta“, Nr. 8(862) 2019-08-31 ir Nr. 9(863) 2019-08-28
2. Jurgio Šaulio draugijos įstatus, priimtus 2019-06-29.