Tautodailė – ne tik paveldas
Ar tautodailė pagaliau sulaukė deramo visuomenės ir valdžios dėmesio? Klausimas sudėtingas, ne kartą diskutuotas ir vienareikšmio atsakymo į jį, bent kol kas, nėra.
Taip, tautodailininkai tokie pat žmonės, kaip ir visi. Dalis jų pluša darbovietėse, dalis dirba savarankiškai, jaunesnieji augina vaikus, sukasi buities rūpesčiuose, serga, ilsisi, planuoja. Bet iškirtina tai, kad jie randa laiko mėgstamai veiklai – kūrybai, kuri – ne tik savo amatą išmanančių meistrų darbai. Tai ir gausius tautos paveldo turtus dabarties ir ateities žmonėms nešantys kūriniai. Molio dirbiniai, austos juostos, raštuoti mezginiai, siuviniai, karpiniai, išdrožinėtas šaukštas, švilpynė ar kaukė – darbai atkartojantys senąsias tautos tradicijas, stengiantis išreikšti tomis pačiomis formomis, spalvomis bei raštais, kokie naudoti prieš šimtus metų.
Tautodailė – nuostabiausias mūsų paveldas, perteikiantis tautos kultūros esmę. Tai nėra tik paveldas, į tautodailę reikėtų žvelgti ir kaip į aktualų kultūros lauką. Ir kaip dažnai kyla retorinis klausimas: kiek mūsų kultūroje yra pačios kultūros?! Juk šiame laikmetyje svarbu išsaugoti dar likusį darnų ryšį su vieta, kurioje užaugome, gyvename. Nepaneigiama ir tai, kad net labiausiai puoselėjant senąsias tautos tradicijas, nūdienos įtakos nepavyks išvengti ir tai natūralu. Tam nereikia priešintis.
Turime šalyje žinomų kūrėjų
Šilutės tautodailininkai priklauso Klaipėdoje įkurtam tautodailininkų Žemaitijos skyriui. Tai didžiausias respublikoje skyrius, vienijantis didžiulį būrį kūrėjų iš Klaipėdos, Neringos, Palangos, Šilutės, Kretingos, Skuodo, Gargždų. Šilutės sekcija vienija apie 30 aktyviai veikiančių tautodailininkų.
Akivaizdu, kad į Šilutę atvykus svečiams ar delegacijoms, besidominčioms menais ar tautodaile, pastarieji vežami pas vietinius tautodailininkus pamatyti jų „virtuvę“. Pagrįstai galime didžiuotis saugiškio Rimanto Pilibavičiaus sukurtais darbais, ne tik rajone aidu nuskambėjusiems. Darbai pripažinti išskirtiniais Lietuvos pasiekimais išgarsino pamario kraštą. Priminsime, tai Sakalo skulptūra stovinti prie kelio Šilutė-Klaipėda, 2023-ųjų metų Velykoms iš vytelių išpintas didžiausias margučių krepšelis.
Vilkytiškio Dariaus Viliaus jau daugelį metų buriamas Šiaudinių skulptūrų pleneras, senokai žinomas respublikos mastu. O kur dar R. E. Čiuželienės karpiniai, su krašto vaizdais, iškeliavę net į užsienį, autentiška Juliaus ir Ismondos Katauskų raugo keramika? Tai tik kelios užuominos, galima būtų tęsti ir tęsti.
Pagalvoti yra apie ką
Trumpam stabtelėkime, kad išgirstume susikaupusius, tikrai ne per vienerius metus, tautodailininkų sopulius. Kaip ilgai gali išsilaikyti valstybės neremiama organizacija? Akivaizdu, kad tautodailė yra reikalinga, o tautodailininkai – vertybė. Tai gal rajono vadovai nenumotų ranka, susėstų pokalbiui ir išklausytų, dalykiškai aptartų ir tų sopulių mažiau liktų. Gal?
Norai ne tokie ir dideli. Reikėtų patalpos, kurioje galėtų būti eksponuojami darbai, vyktų kūrybiniai užsiėmimai, parodos. Kur bet kada galėtų užsukti miesto visuomenė ar atvykę svečiai. Taip tautodailininkai šiuolaikiniams žmonėms padėtų suprasti, kad kūryba, menas, nėra vien tik sau, jis ir bendruomenei, ir supančiam pasauliui. Gal tuomet darniau suskambėtų ir praeities, ir dabarties gaidos.
Tautodailininkai siūlo pagalvoti ir apie lokalios prekyvietės, nedidelės vietos, įrengimą Šilutės miesto Šeimų parke. Būtų abipusė nauda, traukos objektas gyventojams ir svečiams, stabili iš anksto įrengta vieta prekybai.
Kartą per metus vykstanti Šilutės miesto šventė su muge pritraukia daugybę žmonių. Norėtųsi, kad rajono tautodailininkai nebūtų nustumti į pašalius, bet turėtų nuolatines prekybai skirtas vietas.
Tautodailės ateitimi šilutiškiai kūrėjai neabejoja – ji išliks ir tikrai gyvuos. Žmonės kūrė ir kurs, tai užkoduota žmogaus genuose, tai perduodama iš kartos į kartą. Ne tik tautodailininkui, bet ir bet kuriam iš mūsų – kūryba puikus laisvalaikio praleidimas, pabuvimas kartu su bendraminčiais, pasikeitimas patirtimi, bendravimas, tobulėjimas.
Visgi norisi tikėti, kad šių metų simbolis – Žaliasis medinis drakonas atkeliavo ne tik su iššūkiais, bet dovanos ir naujas galimybes bei drastiškus pokyčius. Juk darbai, kaip ir viščiukai, skaičiuojami rudenį…