Šilutės rajone yra 48 archeologinės vietovės, įtrauktos į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Kasmet archeologai dėl savo mokslinių interesų ar dėl naujų objektų statybos, rekonstrukcijos kasinėja įvairiose Lietuvos vietovėse. Remiantis Kultūros paveldo departamento duomenimis, 2015 metais buvo išduotas 451 leidimas atlikti archeologinius tyrimus, bet nė vienas tyrimas nevykdytas Šilutės rajone.
2014 metais tyrinėti Šilutės rajone buvo išduoti 7 leidimai, tačiau – ne archeologinio paveldo objektuose.
Šiame straipsnyje apžvelgsiu, kas apskritai yra archeologinis paveldas, kokios ypatingos vietovės yra Šilutės rajone, kas ir kodėl sulaukia didesnio archeologų dėmesio pastaraisiais metais.
Archeologinis paveldas. Kas tai?
Paprastai tariant, archeologinis paveldas – apie žmonių praeitį liudijantys daiktai bei vietovės. O šiek tiek sudėtingiau, bet išsamiau, archeologinis paveldas – tai archeologinės liekanos ir objektai bei kiti iš praeities epochų mus pasiekę žmonijos pėdsakai, kurių išsaugojimas ir tyrimas padeda geriau suvokti žmonijos istoriją ir jos ryšį su natūralia aplinka.
Pagrindiniai archeologijos informacijos šaltiniai yra kasinėjimai bei kiti žmonijos ir aplinkos tyrimo metodai.
Archeologijos paveldas apima tiek žemės paviršiuje, tiek po vandeniu esančias struktūras, konstrukcijas, pastatų grupes, įsisavintas aplinkas, kilnojamuosius objektus, kitų rūšių paminklus bei jų aplinką (Europos archeologinio paveldo apsaugos konvencija, 1992 m., pasirašyta Valetoje). Toks archeologinio paveldo apibrėžimas pripažįstamas ir Lietuvoje, nes minėtąją Valetos konvenciją 1999 m. ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas.
Archeologinį paveldą sudaro daugybė elementų, tai – piliakalniai, gyvenvietės, šventvietės, gamybos vietos, laidojimo vietos, mūšių vietos, įvairūs statiniai, akmenys su duobutėmis, įvairūs daiktai pagaminti žmogaus arba natūralūs objektai, turintys neabejotinų požymių, jog buvo žmogaus naudoti.
Kad objektas būtų laikomas archeologiniu, jis turi būti gana senas. Pagal šiuo metu galiojantį Paveldo tvarkybos reglamentą (PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“), archeologiniais kultūriniais sluoksniais laikomi tie, kurie susidarė iki 1800 metų.
Verta atsiminti, kad ne visi iš žemės iškasti daiktai yra automatiškai archeologinė vertybė. Pavyzdžiui, iškastas II Pasaulinio karo laikų šalmas nebus archeologinis radinys, nors ir būtų surastas naudojantis archeologiniu metodu.
Archeologinio paveldo apsauga
Teisinę apsaugą archeologiniai objektai, jų kompleksai ar vietovės įgyja, kai yra įtraukiami į Kultūros vertybių registrą bei nustatomas jų statusas. Pradedant nuo žemiausio lygmens, kai kuriems archeologinio paveldo objektams gali būti taikoma pirminė teisinė apsauga – kai objektas įtraukas į Kultūros vertybių registrą (vadinamas registrinis), tokių Šilutės rajone yra 6.
Kultūros ministro įsakymu, objektas ar vieta gali būti paskelbti valstybės saugomais. Šilutės rajone tokių valstybės saugomų archeologijos objektų yra 20.
Nacionalinės svarbos archeologinio paveldo objektai, patvirtinus tą faktą Vyriausybei, skelbiami paminklais – Šilutės rajone jų yra 22.
Kultūros vertybių registrą galima surasti ir tyrinėti internete – kvr.kpd.lt . Tai interaktyvus žemėlapis su informacija apie kilnojamojo ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektus Lietuvoje.
Šilutės rajono archeologinis paveldas
Pradžioje – šiek tiek skaičių. Remiantis Nekilnojamojo kultūros vertybių registro (KVR) duomenimis, Šilutės rajone yra 48 archeologinio paveldo objektai. Didžiausią skaičių sudaro laidojimo vietos – kapinynai, jų priskaičiuojama net 23. Tai – būdingi Vakarų Lietuvos, Nemuno žemupio regiono archeologiniai objektai. Čia nerasime kitų laidojimo paminklų – pilkapių – jie būdingi Rytų Lietuvai.
Tiesa, į KVR yra įtrauktas Kivylių (Vainuto) pilkapis, vadinamas Milžinkapiu. Tačiau jis nėra archeologiškai tyrinėtas, todėl nėra neginčijamų įrodymų, kad jis yra laidojimo paminklas.
Nuo senų laikų pavienės kalvelės buvo vadinamos milžinkapiais, prancūzkapiais ar švedkapiais. Vis dėlto archeologinė patirtis byloja, kad tai daugiau siejasi su tautosakos palikimu nei su archeologiniu.
Šilutės r. teritorijoje yra 17 pavienių piliakalnių ir piliakalnių kompleksų su papėdės gyvenvietėmis. Registruota viena – Švėkšnos -dvarvietė (nereikia painioti su istorinio paveldo objektais – dvarais ir dvarų sodybomis). Dvarvietės – tai buvusių dvarų vietos, kuriose neišlikę žemės paviršiuje matomų buvusių statinių ar kitų dvaro elementų pėdsakų.
Šilutės rajone žinomos 4 senovės gyvenvietės – šis pavadinimas reiškia, kad gyvenvietė buvusi ne prie piliakalnio, neįtvirtinta. Šie archeologinio paveldo objektai surandami gana retai.
Reikalui esant archeologiškai tyrinėjamos ir Švėkšnos, Rusnės, Katyčių ir Šilutės senosios miestų vietos. Išskirtinis Šilutės r. objektas – Melno sutartimi 1422 metais nustatytos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sienos dalys. Saugomi pylimai ir grioviai liudija sienos tarp LDK ir Vokiečių ordino nustatymą. Siena galiojo iki 1919 m.
Piliakalniai
Piliakalniai yra gana lengvai atpažįstami archeologiniai objektai. Jų Šilutės rajone yra 17, tačiau archeologiškai tyrinėti du: Šiūparių ir Žakainių piliakalniai.
Dažniausiai prie piliakalnių teka upės ar nedideli upeliai. Tekėdamas upės vanduo ilgainiui gali pradėti graužti krantą, kur stovi piliakalnis, tai gali baigtis piliakalnio šlaitų slinkimu. Todėl siekiant sustabdyti prasidedantį piliakalnio ardymą atliekami sutvirtinimo darbai, o prieš juos – archeologiniai tyrimai.
2004 m. archeologo Olego Fediajevo vadovaujama komanda kasinėjo Žakainių piliakalnį. Tyrinėjimais buvo nustatyta buvusi gynybinė griovių sistema. Rasti keli šimtai XI-XIII a keramikos šukių, daug žalvarinių papuošalų, geležinių darbo įrankių. Įdomu tai, kad kai kurie radiniai panašūs į radinius, randamus vikingų kraštuose. Archeologas mano, kad piliakalnyje galėję būti du apgyvendinimo epizodai: VIII-X a. ir XI-XIII a.
Šiūparių piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia – XIII a. Jo papėdėje aptikta papėdės gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos ir žiestos keramikos, gintaro karolių, verpstelių ir kitų dirbinių. 2008 m. buvo rengiamas piliakalnio konservavimo ir pritaikymo lankymui darbų projektas, todėl buvo reikalingi archeologiniai tyrimai (archeologai G.Vėlius ir O.Fediajevas). Šio piliakalnio aikštelėje rasti I ir II pasaulinių karų apkasai. Kasinėjimų metu ten surasta didelė akmenų koncentracija. Jie visi daugiau mažiau vienodo dydžio – 10x10x10 cm. Tyrėjai mano, kad jie, ko gero, naudoti gynybai.
900 m į pietryčius nuo Šiūparių piliakalnio yra IX-XII a. Daukšaičių kapinynas.
Pagal archeologinių tyrinėjimų duomenis, dauguma piliakalnių Šilutės rajone yra datuojami I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia, o tiksliau – iki XIII a. Taip datuojami beveik visi Lietuvos piliakalniai.
Verta nepamiršti, kad piliakalniai yra natūralios kalvos, tik sutvirtintos, pritaikant jas gynybai. Toli gražu jie nebuvo lygioje vietoje supilti iš žemių, taip pat ne ant kiekvieno iš jų stovėjo pilis.
Tos natūralios kalvos egzistavo ir prieš I tūkstantmetį, tad jose galima rasti ir seniau gyvenusių žmonių veiklos požymių. Pavyzdžiui, Šylių (Brokorių) piliakalnis yra būtent tokia vieta.
Yra manoma, kad kai žmonių bendruomenės buvo mažesnės, jos apsistodavo ant piliakalnio viršaus. Tačiau I tūkstantmetyje bendruomenės jau buvo didesnės, tad jos kurdavosi piliakalnių papėdėse. Įprastai piliakalnių ir jų papėdžių gyvenviečių amžius nustatomas pagal ant jų arba šalia jų surandamų keramikos šukių (buvusių indų) gamybos technologiją. Yra žinoma, kad tam tikrą būdą gaminti indus žmonės naudojo tam tikru laiku. Paprastai tariant, jeigu indo sienelės yra brūkšniuotos (vadinamoji brūkšniuotoji keramika), tai jis bus iš senesnių laikų nei tas, kurio sienelės grublėtos (vadinamoji grublėtoji keramika).
Tiesa, netgi nekasinėti piliakalniai yra informatyvūs, jeigu moki juos „perskaityti“. Piliakalnio datavimui pasitarnauja jo forma, nes pagal tam tikrus įrengimus (pvz., pylimų ar šlaitų statumą) galima spręsti apie jo gyvavimo laikotarpį.
Šalia piliakalnių esančios papėdės gyvenvietės dažnai aptinkamos žemės paviršiuje suradus archeologinių radinių. Didžiausia tikimybė jų surasti yra kurmiarausiuose. Taip, būtent kurmiarausiuose! Todėl vaikštinėdami piliakalnio prieigose ir atidžiau pasikapstę po juos, tikėtina, kad galite rasti keramikos šukių, o galbūt ir kai ką ypatingesnio.
Kapinynai
Kapinynai – archeologiniai objektai, kurie vargiai išsiskiria iš kraštovaizdžio, todėl jie labai stipriai paveikti ūkinės veiklos – arimo. Šilutės rajonas išskirtinai turtingas kapinynų. Pažymėtina, kad šiame krašte intensyviai kapinynus tyrinėjo ir aprašė garsus XIX a. pab. – XX a. pradž. vokiečių archeologas Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger), Erikas Šojus (Erich Scheu). Remiantis jų užrašais, mūsų laikais ieškota tų kapinynų ir dažnu atveju rasti tik fragmentai. Taip yra atsitikę su Miestalių, Macikų (I-IV a.), Vėžaičių (yra šalia Šilutės) kapinynais.
Šilutės rajono kapinynų vertės ir teritorijos nustatymas intensyviausiai vyko apie 2000 m.
Naujausios žinios apie archeologinius tyrinėjimus kapinynų aplinkoje pasiekia iš Bikavėnų. Šis kapinynas, tyrinėtas 1967-1968 m., yra labai didelis, jame rasti 272 kapai, 5 iš jų – degintų palaikų kapai.
Bikavėnų kapai pasižymi įkapių (daiktų dedamų kartu su mirusiuoju) gausa ir ypač dideliu skaičiumi vyrų su žirgais kapais. Įdomu tai, jog iki šiol nėra žinoma, kur galėjo gyventi šiame kapinyne laidota I tūkstantmetyje gyvavusi bendruomenė.
2012 m. archeologas D.Kiulkys pradėjo gyvenvietės paieškas netoli paties kapinyno. Suradęs kelis šiam laikotarpiui priskirtinus radinius toliau ieškojimų netęsė, teigdamas, jog tam reikia didesnių išteklių.
Unikalus objektas – akmens amžiaus stovyklavietė
Pirmieji žmonės į Lietuvos teritoriją atklydo tik prieš maždaug 13 tūkstančių metų. Suprantama, tuo metu jų nebuvo daug, todėl ankstyviausias žmonių stovyklavietes aptikti retai pavyksta. Tačiau Šilutės rajone yra unikali pirmųjų akmens amžiaus žmonių stovyklavietė. Ji vadinama Aukštumalos (Lapalių) senovės gyvenviete.
Tiesa, šiandien tai tėra uždaroje durpyno teritorijoje įsispraudusios dvi smėlio salelės. Jose 2004 m. nedidelės apimties tyrinėjimų metu surasta titnaginių dirbinių.
Statybose prireikia archeologų
Archeologai kasinėja ne tik laukuose ar miškuose, bet ir miestuose. Archeologiniai tyrimai paprastai reikalingi tuomet, kai tiesiamos naujos komunikacijos arba istorinėje miestelio dalyje tvarkomi rūsiai ar statomi nauji statiniai.
2014 metais archeologiniai kasinėjimai vyko Katyčiuose, Minijos kaime, Kintuose, Šilutėje, tačiau, pasak ten kasinėjusių archeologų, jokių moksliškai vertingų radinių aptikti nepavyko.
Archeologai kasinėja ir ne archeologinio paveldo objektus. Pavyzdžiui, Macikų koncentracijos stovykloje ar II pasaulinio karo Raudonosios armijos karių užkasimo vietoje, tačiau šiais atvejais archeologija yra įrankis, suteikiantis papildomų istorinių žinių.
Tik prie nedidelės dalies archeologinio paveldo yra prisilietę archeologai. Tačiau jų tikslas nėra iškasinėti kiekvieną Lietuvoje esančią archeologinę vietovę. Pirmiausia, reikia tyrinėti ten, kur archeologiniam paveldui gresia būti sunaikintam. Šiuolaikiniai archeologiniai kasinėjimai reikalauja nemenko finansavimo, nes archeologai naudoja brangią techniką, atlieka laboratorinius tyrimus.
Todėl turėtume saugoti archeologinį paveldą nuo niokojimo, kad ateities kartos, ateities mokslininkai, turėdami, ko gero, daug pažangesnes technologijas, galėtų pažvelgti į praeitį taip, kaip mūsų dienų mokslas dar nepajėgus.
