Artėjančio Šilutės 510-ojo jubiliejaus proga – krašto istorijos momentai

Šiemet Šilutė švenčia gyvenvietės įkūrimo 510 metų jubiliejų ir miesto teisių suteikimo 80 metų jubiliejų. Ta proga skaitytojams siūlome istorinę krašto apžvalgą.

Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minima gyvenvietės užuomazga, siejamas su 1511 m. išduota privilegija nuomoti karčemą šile. Smuklei įkurti valdžia duodavo raštą, kuriame buvo surašomos smuklininko teisės ir prievolės. Smuklė gaudavo žemės plotą, teisę prekiauti, kai kurios – ir teisę žvejoti nurodytuose vandenyse. Aplinkiniai gyventojai smuklėse linksmindavosi, apsirūpindavo prekėmis, sužinodavo naujienas, keleiviai sustodavo pailsėti. Smuklininkas būdavo turtingiausias ir įtakingiausias apylinkės asmuo.

Pirmasis rašytinis šaltinis

Šilutė, Šilokarčema, vok. Heydekrug – šiais vietovardžiais buvo ir yra vadinama gyvenvietė Klaipėdos krašte. Privilegijos tekste nurodyta: „Privilegiją išdaviau sekmadienį po Šv. Petro Sosto šventės, 1511 metais nuo mūsų Viešpaties gimimo“. Todėl skirtinguose šaltiniuose ši diena interpretuojama vasario 22 arba 23 diena. Privilegijoje rašoma, kad Klaipėdos komtūras Michelis von Schwabenas Ordino pavaldiniui Georgui Talatui išdavė privilegiją nuomoti karčemą, pastatytą šile (vok. Krug auf der Heide). Iš čia ir gyvenvietės pavadinimas Šilokarčema (Heydekrug).

Privilegijoje taip pat nurodoma, kad savininkas gali laisvai valdyti žemę su arimais, miškais ir pelkėmis, einant aukštyn nuo Verdainės lauko iki Šyšos. Iš 1628 m. dokumento žinome, kad G. Talatui skirta 12 ūbų žemės, bet naudota 19 ūbų, 18 margų, 48 rykštės (dabar – apie 300 ha).
G. Talatui leista savo reikmėms žvejoti mariose žiemos metu ir už šią malonę jis turėjo komtūrui arba Klaipėdos pilies valdytojui kasmet Šv. Martyno dieną sumokėti 8 markes.

Šilokarčemos turgūs

Iki pat XIX a. Šilutė buvo atoki Prūsijos gyvenvietė. Tačiau būdama pusiaukelėje tarp Klaipėdos ir Tilžės, tarp Kuršių marių ir sienos su Žemaitija, ilgainiui tapo svarbiu prekybos centru ir ėmė garsėti savo gausiais turgumis ir mugėmis.

Nuo XVI a. turgūs čia sutraukdavo žmones iš viso Nemuno žemupio, Žemaitijos ir kitur, todėl nenuostabu, kad aplink pradėjo kurtis gyvenvietė. Iki XX a. vid. iškilo puošnūs pastatai, kuriuose buvo vystomi verslai. 1912 m. į Šilutės turgų atvykdavo apie 6000 žmonių, 2000 vežimų, atplaukdavo 120 burvalčių. Gyvenvietė tapo valsčiaus, apskrities centru.

Turgūs buvo ne tik vietinės reikšmės, bet konkurencijos atžvilgiu kėlė grėsmę Klaipėdai ir Tilžei. Šį faktą patvirtina Klaipėdos miesto, siekusio atsikratyti rimto prekybos konkurento, skundai 1578 – 1670 m. Pastangos nepasiteisino, nes turgus buvo naudingas ir valdžiai, jis duodavo nemažą pelną valstybės iždui ir vietos valdininkams.

Vietos dvasininkui klestinčios prekyvietės egzistavimas kėlė dar daugiau rūpesčių. 1596 m. ir 1614 m. Rusnės ir Verdainės kunigas skundėsi parapijiečiams dėl Šilutės turgaus bažnytiniam krašto gyvenimui daromos žalos: „Prieš patekant saulei prasideda šėtoniškas turgus, kur keikti, melagingai prisiekinėti, ėsti, lakti nebėra nuodėmė, nes Dievo žodis taip gėdingai niekinamas ir greit bus trypiamas kojomis.“ Dvasininko „nedorėliais“ buvo vadinami atvykėliai iš Žemaitijos, žvejai iš Rusnės, Labguvos, Šakių sričių, prekybininkai iš Kaukėnų bei Katyčių.

Iki XIX a. Šilutėje turgūs vyko kartą per savaitę, nuo XIX a. jau minimi du savaitiniai turgūs. Prekymečių arba mugių, kurios trukdavo savaitę ar ilgiau, per metus buvo 3, vėliau daugėjo.
Apie 1950 m. Šilutėje leistas turgus sekmadieniais ir trečiadieniais. Turgaus teritorija buvo aptverta, pastatytos laikinos prekyvietės, grindinys padengtas asfaltu. Greičiausiai po 1958 m. potvynio, kuris dar balandžio pabaigoje buvo apsėmęs didžiąją turgaus aikštės dalį, palei Šyšos upės kilpą buvo supiltas pylimas. Prekyba čia vyko iki 1962 m., tada nauja turgaus aikštė įrengta Cintjoniškių g.

Gyvenvietės istorija

Nuo XVI a. dabartinėje Šilutės miesto teritorijoje kūrėsi gyvenvietės: Šilokarčema, Verdainė, Žibai, Barzdūnai, Cintjoniškiai.

1721 – 1730 m. buvo du mėginimai Šilokarčemos ir Verdainės gyvenvietėms suteikti miesto teises. Pirmą kartą miestą norėta steigti Verdainėje 1721 m., tačiau išlaidos viršijo planuotas pajamas, todėl teisės nebuvo suteiktos. Antrą kartą miesto teises norėta suteikti Šilokarčemos gyvenvietei. Tačiau Klaipėdos burmistras, teismas, pirklių gildija kreipėsi į Prūsijos karalių Fridrichą Vilhelmą I, prašydami neleisti steigti Šilokarčemos miesto, nes jis galėtų Klaipėdai padaryti didžiausių nuostolių, kenkdamas prekybai. Prie protesto prisijungė Tilžė, kuri Šilokarčemą taip pat laikė būsimu varžovu, tad Šilokarčema miesto teisių negavo.

Svarbus pertvarkymas įvyko 1818 m., kuomet iš Verdainės, Rusnės, Kintų, Kalninkų ir Šakūnų parapijų buvo sudaryta Šilokarčemos apskritis, o jai vadovauti paskirtas krašto tarėjas.
XIX a. pab. – XX a. vid. miestelis išgyveno „aukso amžių“: Šilutę pasiekė geležinkelio, telegrafo, telefono linijos, iš jos nusidriekė plentai. 1910 m. miestelyje be turgaus aikščių buvo 22 gatvės, 1925 m. gyveno 4389 žmonės. Gyvenvietė tapo antru pagal dydį Klaipėdos krašto miesteliu.
1920 m. pasikeitė krašto politinė situacija. Vokietija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą. Versalio taikos sutartimi nuo Vokietijos buvo atskirtas Klaipėdos kraštas. Jis 1920 – 1923 m. laikinai buvo perduotas administruoti Prancūzijai.

1923 m. sausį Lietuvos valdžia įvykdė karinę akciją, Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Reikšmingas vaidmuo atiteko Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui, kurio būstine laikyta Šilutė. Sausio 19 d. restorane „Villa Werden“ (dabar „Šilutės automobilių keliai“) įvyko Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto (pirm. Martynas Jankus) suvažiavimas, pasivadinęs Šilutės seimu. Susirinkusi lietuvininkų aukščiausioji valdžia paskelbė Deklaraciją, kad Klaipėdos kraštas autonominėmis teisėmis prisijungia prie Lietuvos valstybės. Šilokarčemos gyvenvietė pervadinta Šilute.

Dar kartą prie miesto teisių suteikimo klausimo grįžta 1926 m., kai miesto teisių suteikimo Šilutei klausimui nepritarė nei apskritis, nei Klaipėdos direktorija. Tad oficialiai Šilutė ir toliau liko kaimu. 1939 m. Hitleriui pareiškus ultimatumą, kraštą ir miestą susigrąžino Vokietija, prie Šilutės buvo prijungtos Verdainės ir Šlažų gyvenvietės. Tuo metu Šilutė, kurioje gyveno 5200 gyventojų, pašaipiai buvo vadinama didžiausiu kaimu Rytprūsiuose.

Miesto teisių Šilutei paskelbimo ceremonija įvyko 1941 m. rugsėjo 27 d., Liaudies mokyklos auloje (dabar Šilutės meno mokykla), kur ant išpuoštų sienų kabėjo ir naujas miesto herbas. 1943 m. miesto plane buvo nurodytos 66 gatvės ir 1 aikštė, gyveno 5500 gyventojų.

1944 m. rudenį priartėjus frontui, dauguma gyventojų priverstinai evakuoti į Vokietiją. Spalio 10 d. sovietų kariniai daliniai įžengė į Šilutę, Klaipėdos kraštas perduotas Lietuvos TSR. 1945 m. į ištuštėjusį kraštą pradėti kelti naujakuriai iš visos Lietuvos bei Sovietų Sąjungos. 1945 m. vasarą Šilutės apskrityje gyveno per 4000 atvykėlių, o 1959 m. mieste – 8969 gyventojai.

Per daugiau kaip 50 metų Šilutė tapo tipišku sovietiniu miestu: sovietinių karių kapinės centre, pagrindinė gatvė pavadinta Partizanų, kitos gatvės – Kolūkiečių, Komjaunimo, Melnikaitės, Pergalės, Valstiečių ir kt. Sudegusio viešbučio „Germania“ vietoje buvo įrengta Raudonoji aikštė su fontanu, baliustrada ir mūrine tribūna demonstracijų kalboms (dabar čia savivaldybės pastatas). Kasmet mieste vyko šventiniai mitingai, dainų šventės.

Sovietmečiu buvo užmirštas ir senasis miesto herbas, todėl Heraldikos komisija 1968 m. Šilutei patvirtino naują, kuris naudojamas iki šiol.

Šiandien Šilutė – patrauklus miestas, savo pastatais ir gatvėmis menantis skirtingus istorinius laikotarpius. Rajono teritorija užima 1714 kv. km, miestas – 13 kv. km. Mieste yra 163 gatvės ir takai, rajone yra 7 miesteliai, 288 kaimai ir 1 viensėdis, 11 seniūnijų ir 77 seniūnaitijos.
Naudoti šaltiniai: D. Barasa, R. Eglinskas, R. Baublys, P. Jakštas, I. Kirkickienė, A. Miškinis, R. Šikšnienė.